VISUOMENĖ
2024.03.05. IR LIETUVIAI PAGONYS TIKĖJO DIEVĄ
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Lietuvos krikšto istorija kupina ne tik Šekspyro plunksnos vertų dramatiškų įvykių, bet ir sudėtingiausių vingių. Kertinis visų žinomų ar tik nutuokiamų teiginių akmuo yra tai, kad lietuviai yra paskutiniai Europos pagonys, vėliausiai priėmę krikštą. Mokykloje pirmiausia išgirstama apie 1009 metų vasario 14 d. su aštuoniolika palydovų nužudytą vienuolį misionierių Brunoną, nesėkmingai bandžiusį atvesti į krikščionybę aisčius. Šiandien visuotinai vartojamas Georgo Neselmano 1845 metais pasiūlytas mokslinis baltų terminas. Bet ir Kazimieras Jaunius, ir Kazimieras Būga bei kiti kalbininkai tebevartojo senąjį aisčių vardą, kurį pirmas savo veikale „Germania“ apie 98 metus paminėjo romėnų istorikas Kornelijus Tacitas. Neatsisakė šios tradicijos ir legendinis istorikas Adolfas Šapoka, kurio „Lietuvos istoriją“ Prezidentas V.Adamkus patvirtino girdėjęs „vadinant lietuvių Tautos Biblija“. Šiame veikale A.Šapoka paaiškina, kodėl „Mums nėra reikalo vartoti baltų terminą...“ (kolekcinio leidimo p.19). Kvedlinburgo analuose aprašant Brunono mirtį pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. Tai yra bene pats svarbiausias raštuose patvirtintas faktas. Tačiau vėliausiuose aptarimuose akcentuojamas priešinimasis krikštui. Netgi bandoma tai išaukštinti ir savotiškai didžiuotis ilgiausiai Europoje išlikusia pagonybe. Mėgstama pateikti įvairius dokumentus ir faktus apie Vokiečių ordino agresiją į Lietuvą siekiant ją užvaldyti ir kolonizuoti, prisidengus misijų pretekstu. Kaip įrodymas plačiai skelbiama 1337 m. Imperatoriaus Liudviko IV Bavariečio bulės, kuria Lietuva dovanojama Ordinui, faksimilė. Christianizacijos tyrimai tradiciškai remiasi katalikybės doktrina, todėl kitos krikščionybės formos ignoruojamos. Bet labai nedaug trūko, kad lietuviai būtų patekę į Rytų krikščionybės sferą stačiatikybę. Nepamirškime, kad daugybė lietuvių kunigaikščių ne tik tuokėsi su rusėnais, bet politiniais tikslais ir krikštijosi rytietiškomis apeigomis.
Pirmasis Lietuvos apaštalas šv. Brunonas
Algirdo žmonos Vilniuje turėjo įspūdingas, ligi šiol išlikusias, šventyklas, Daumantas tapo stačiatikių šventuoju, Sofija Vytautaitė vadovavo kremliaus gynybai, o Jogailos brolis Lengvenis, Smolensko kunigaikštis, vadovavęs Smolensko pulkams Žalgirio mūšyje, buvo pakrikštytas Simonu (Semion)… Lietuva stengėsi išlikti tarp dviejų itin stiprių jėgų. Dar turėdama įtaką labai apdairiai ir toliaregiškai bandė sujungti priešgyniaujančias konfesijas. Deja, išorės jėgos, ypač sustiprėjusios Maskvos ekspansija, per anksti į demokratiją pasukusiai Lietuvai baigėsi fiasko. Nors ir pasirinko deramą Vakarų kryptį, šimtmečių vėlavimas buvo lemtingas. Ir Lietuva, ir jos bendražygė Lenkija, turėjusi netoliaregiškų ambicijų, tapo naujo Europos darinio aukomis. Žymiausias lietuvių kovų su Vokiečių ordinais tyrinėtojas profesorius Mečislovas Jučas pastebi: „Iš Rytų ir Vakarų spaudžiamai Lietuvai grėsė politinė krizė, ją dar spartino Lietuvos valdančiosios dinastijos vidaus kovos“. Kaip tai primena mūsų laikus! Daug kas pamiršta, ką byloja Gedimino laiškai, Mindaugo Lietuva, Žalgirio mūšis… Mečislovas Jučas primena visiems žinomą, bet nemėgstamą prisiminti faktą: „Vytauto Lietuva – galingiausia Vidurio ir Rytų Europos valstybė...“ ( cit. iš Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų 2013 m. jubiliejinio leidinio „Mečislovas Jučas. Žalgirio mūšis“). Nors pirmas Lietuvą krikštijo Mindaugas, gavęs karaliaus vainiką, profesoriaus Edvardo Gudavičiaus monografijoje apie Mindaugą deramai įvertintas šis faktas liko tik istorijos paraštėje. Ir sovietmečiu leista pažymėti krikšto sukaktį. Tą, kurią įvykdė Jogaila su Vytautu. Žinoma, pirmoji krikšto data nieko nepakeistų. Per ilgai Lietuva laikėsi pagoniškąja vadintos tikybos…Bet kuo ta Lietuva tikėjo iš tikrųjų? Ar Dievas jai buvo svetimas, primestas ir nepriimtinas? O tiesa ta, kad lietuviai nuo amžių tikėjo Dievą. Kam buvo paranku paneigti šį faktą ir remtis tik kitais dievų panteono dievais, dievybėmis ir įvairiomis chtoniškosiomis ar kitokiomis būtybėmis? Paimkite bet kurį mitologijos žodyną, enciklopediją, baltų tikėjimą nagrinėjančias monografijas, ir niekur jūs nerasite kitos nuomonės. Žymiausi pasaulio mokslininkai pripažįsta, kad Dievas yra aukščiausias senovės lietuvių ir latvių dievas-personifikuotas šviečiantis dienos dangus. Įžymiausias lietuvių mitologas Norbertas Vėlius keturtomėje sovietinėje enciklopedijoje ( t. I,p.428) glaustai, bet pakankamai išsamiai išdėstė autentiškus Dievo egzistavimo ne tik lietuvių sąmonėje faktus. Dievu buvo paremtas ir prūsų, latvių bei daugelio kitų indoeuropiečių tikėjimas. N.Vėlius pažymi, kad Dievas „lemia žmonių likimą, rūpinasi pasaulio tvarka, yra susijęs su žemės vaisingumu, derlingumu. Jam paklūsta dievai ir žmonės“. Šiuo požiūriu Dievas niekuo nesiskiria nuo krikščionių Aukščiausiojo Kūrėjo vaizdinio. Lietuviškas aukščiausios dievybės vardas visiškai atitinka lotynų deus, senovės indųdeva, graikų teos(theos)...Dievo vardas labai plačiai paplitęs tautosakoje, vardažodžiuose. Nekiltų abejonė dėl vietovardžių Dieveniškės, Dievogala, ežero Dievytis, dėl pavardės Dievulis ar nepaprastai gražaus lietuviško jaustuko sudie, kurį apsišaukėliai „ateistai“ beveik nužudė, įbrukdami bedvasį „viso gero“. Beje, rusai atkakliai piršę mums ir savo istoriją, ir savo tikybą, nė nemanė atsisakyti rusiško „spasibo“, kuris reiškia ne ką kitą, o „tesaugo Dievas“…
Kai šiandieninis lietuvis katalikas pradeda maldą ir ištaria žodžius „Tikiu Dievą Tėvą, visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją“, jis nė kiek nesiskiria nuo protėvio, kuriam Dievas irgi buvo visagalis, dangaus ir žemės sutvėrėjas… Bet lietuvis vis tiek vadintas pagoniu. Ligi šiol prisimenu senoje švento Juozapo bažnyčioje Kėdainiuose po skliautu kabojusį užrašą: „Gloria in excelsises deo“.Ar tas vaikystės vaizdinys nors kiek pasikeitė? Man atrodo, kad jis tik sustiprėjo. Ir ligi šiol manau, kad
Dievas yra visur, vienas ir tas pats, nesvarbu, kaip jį vadina musulmonai, žydai ar budistai…
Atgal
.jpg)
