VISUOMENĖ
2024.03.14. Gyvenimas. Persis Bišis Šelis (1792-1822 m.)
Gyvenimas ir visas pasaulis – reiškinys neįtikėtinas. Būties stebuklas paslėptas nuo mūsų už buities miglų. Mus stebina gyvenimo pereinamosios apraiškos, tačiau didžiausiu stebuklu lieka pats gyvenimas. Ką reiškia apraiškų pokyčiai ir dinastijų žlugimas kartu su tikėjimais ant kurių jie laikėsi? Ką reiškia naujų religinių ir politinių doktrinų atsiradimas ir nykimas lyginant su gyvenimu? Ką reiškia mūsų planetos skrajojimas erdvėje ir visi pokyčiai žemėje lyginant su gyvenimu? Ką reiškia žvaigždžių judėjimas ir jų likimas lyginant su gyvenimu? Gyvenimu, šiuo didžiausiu iš stebuklų, mes nesižavime būtent todėl, kad jis yra stebuklas.
Jeigu saulės, žvaigždžių ir planetų neegzistuotų, o dailininkas visa tai pavaizduotų ir dažais nupieštų šį neapsakomą vaizdą, kuris kaskart atsiranda nakties danguje, ir kaip išmintingas astronomas bandytų tai vaizdžiai išaiškinti – mūsų nuostaba būtų neapsakoma.
Percy Bysshe Shelley. Alfred Clint
Dabar mes žvelgiame į gamtą be nuostabos, o jeigu kas, matydamas jos grožį, jaučia susižavėjimą, – tai jau vertinama kaip subtilios ir išskirtinės asmenybės požymio išraiška. Dauguma žmonių nekreipia dėmesio į mus supančią gamtą. Tas pats yra ir su visa apimančiu Gyvenimu.
Kas gi yra gyvenimas? Sąmoningai arba ne, mūsų viduje gimsta mintys ir jausmai, ir mes išreiškiame juos žodžiais. Mes gimstame, bet neprisimename savo gimimo, o vaikystę atsimename tik atkarpomis; mes gyvename ir, gyvenant, prarandame gyvenimo jausmą. Beviltiška būtų tikėtis, kad į mūsų būties paslaptį galima įsiskverbti žodžiais!
Jeigu sumaniai naudotis žodžiais, jie gali tik atverti mums mūsų nežinojimą. Kas gi mes esame? Iš kur esame kilę ir kur einame? Ar turime vertinti mūsų atsiradimą kaip pradžią, o mirtį – egzistavimo pabaiga? Ir kas yra gimimas, ir kas yra mirtis?
Žmogui būdingi aukšti siekiai - jis „žvelgia ir pirmyn, ir atgal“, jo „mintys apima amžinybę“, jis nenori pripažinti savęs trumpalaikiu ir nykstančiu, negali įsivaizduoti nebūtį, todėl savo egzistenciją įtvirtina praeities arba ateities laike, nuolat būdamas ne tuo, kas jis yra, bet tuo, kas jis buvo ir kuo nori būti. Kokia bebūtų žmogaus tikroji paskirtis, jo viduje gyvena dvasia, kovojanti su nebūtimi ir nykimu. Kiekvienas iš mūsų yra kartu ir centras, ir apskritimas; taškas, į kurį viskas susiveda, ir linija, kuri viską apima.
Kokia yra išvada? Filosofija nenustato kokią nors naują tiesą ir neapšviečia žmogiškąją prigimtį nauja šviesa, tačiau ji atlieka vieną svarbų vaidmenį: ji „griauna statinius ir pamatus“, ir palieka po savęs tuštumą: grąžina protui laisvę, kurią galima naudotis, tačiau piktnaudžiavimas žodžiais vėl nuveda mus filosofijos linkme. Žodžiai ir ženklai sukelia mintis, kurios traukia paskui save visą grandinę kitų minčių, todėl mūsų intelektualinis gyvenimas - tėra tik lavinimasis klaidose.
Prisiminkime mūsų pojūčius vaikystėje. Koks aiškus ir aštrus buvo tuomet pasaulio ir mūs pačių suvokimas! Mums daug kas buvo svarbu gyvenime, kas nėra aktualu dabar. Vaikystėje mažiau įprasta atskirti save nuo savo jausmų ir įspūdžių. Jausmai ir įspūdžiai sudarydavo bendrą visumą. Šia prasme kai kurie žmonės visam laikui išlieka vaikais. Žmonėms, linkusiems į svajingus apmąstymus, atrodo, kad jie ištirpsta aplinkiniame pasaulyje ir visas pasaulis, savo ruožtu, sugeria juos. Jie nejaučia ribos tarp to ir kito. Tokia būsena skatina itin aštrų ir gyvą pasaulio supratimą. Tapdami suaugusiais, mes dažniausiai prarandame šį vaikišką pojūtį ir įgauname mechaninius įpročius.
Niekas neegzistuoja, jeigu tai nėra pažinoma jausmais. Mintys, pačios savaime, net jeigu mąstoma apie save, yra paklydimas. Žodžiai „Aš“, „Jūs“, „Jie“ tai yra tik ženklai, sąmonės kūrinys, kurios dalele – manęs, kaip rašančio ir mąstančio žmogaus, – aš esu. Žodžiai „Aš“, „Jūs“ ir „Jie“ yra tik gramatikos terminai, sugalvoti patogumui ir neturintys gilios prasmės. Sunku rasti žodžius, skirtus išreikšti šią gilią sampratą. Su intelektualine filosofija mes pasiekiame tą ribą, kada žodžiai palaipsniui pradeda mus palikti ir atsiranda galvos svaigimas nuo žvilgsnio, kuris yra nukreiptas į nežinomybės bedugnę.
Kur gi slypi gyvenimo šaltinis? Iš kur jis atsirado ir kokios pašalinės jėgos jo atžvilgiu veikė ir veikia? Visos žinomos istorinės kartos bandė rasti atsakymą į šį klausimą; ir rezultatas buvo – Religija. Dvasia negali kurti, bet ji gali siekti pažinimo. Mums sakoma, kad ji ir yra pati pirmoji pirmapradė priežastis. Bet priežastis – tėra tik žodis, kuris išreiškia mums žinomą žmogaus požiūrį į būdą, kai tarpusavyje susisieja du reiškiniai. Kaip nepatenkinamai sprendžia šį didį klausimą visuotinė filosofija – tuo gali įsitikinti kiekvienas; pakanka be prietarų ir išankstinių nusistatymų apžvelgti minties vystymosi eigą mūsų pačių sąmonėje.
Neįtikėtina, kad sąmonės šaltinis, t.y. būtis, tapati pačiai sąmonei.
Vertė Andrejus Vergejenko, Švedija
Atgal
.jpg)
