VISUOMENĖ
2024.03.14. PRIEŠŲ GRĖBLYS DRUMSČIA PROTĄ
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Pastarųjų mėnesių ir net savaičių bei dienų įvykiai kelia vis daugiau nerimo ir itin nemalonių klausimų, kuriuos pametėja labai keistai besielgiantys vieši asmenys. Reikalingoje, populiarioje laidoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ buvo pateiktas klausimas: kurioje valstybėje mirė Jonas Basanavičius? Pagaliau viena dalyvė pasakė, jog Lenkijoje. Laidos vedėjas tiesiog nėrėsi iš kailio pritardamas jai. Taip, taip! Teisingai! Vilnius tada buvo Lenkija! Taip „gudriai“ viktorinai suformuluotas klausimas ir jo atsakymas yra gryniausia Lubiankos specialistų vykdomo karo bomba, susprogdinta Lietuvos televizijoje. Tai gal ir palaidotas tautos patriarchas Lenkijoje? Rasos tada irgi buvo Lenkijoje! Na, Čiurlionis, kurio kapas tose pačiose Rasose, aišku, palaidotas Rusijoje. Pagal viktorinų autorius, reikėtų tai pripažinti, nes 1911 tai buvo Rusija... Nieko stebėtina, kad lenkai sako, jog Čiurlionis gimė ne Varėnoje, o Orany. Mes juk patys mielai pritariame šitokiai istorijos ir faktų „interpretacijai“.
Jonas Basanavičius
Taigi leiskite paklausti, kur gimė toks įžymus dailininkas Isaakas Levitanas? Žvilgterėję į lietuvišką enciklopediją, sužinosite, kad jo gimtinė Kybartai. Lietuva? Ar ne? Ot, nė velnio! Atsiverskite Maskvoje išleistą monografiją apie tą žydų tautybės peizažistą ir ten perskaitysite, kad jis gimė „na zapade Rossii“.Ten, kur užlipo bent viena ruso koja, ten „iskonno ruskaja zemlia“... Dabar tikriausiai imsite kaltinti lenkus, kad jie kaip rusai elgiasi panašiai. Ne panašiai, o visiškai taip pat! Bet tai visiškai ne jų nuopelnas. Jie tiesiog daro tai, kas sumąstyta ir suplanuota Moskovijoje. Daugeliui jų, apgailėtina, atrodo, kad jie gina kažkokią savo „tapatybę“. Bet nieko panašaus. Nuo seniausių laikų, kai tik carai pradėjo savintis tai, kas blogai guli, jie tobulai įvaldė meną skaldyti ir valdyti. Lenkų padedami suėdė Abiejų Tautų Respubliką, pasitelkę nusikaltėlį Feliksą Edmundovičių Dzeržinskį, vos nesuėdė ir 1918 metais atgimusios Lietuvos. Jie visada sugeba numesti grėblį ten, kur ant jo užlips ir patiklūs lenkai, ir tuštoką makaulę turintys lietuviai. Šiek tiek prisiminkime, kas dėjosi po Pirmojo Pasaulinio karo ir bolševikų perversmo. Amerikos paskelbta Tautų apsisprendimo teisė į šventą žygį pakėlė laisvės ištroškusią Lietuvą. Trockio, Dzeržinskio ir kitų, Lenino globojamų nusikaltėlių, šutvė užuodė skanų kąsnelį ir „kilniaširdiškai“ pripažino nepriklausomybę su visomis iš to kylančiomis priedermėmis. 1920 metų liepos 12 dieną Maskvoje pasirašoma „taikos“ sutartis, kuria Lietuvai atidavė „Raudonosios Armijos išvaduotą Vilnių su Lietuvos p.r. dalimi“. Pagal tą „sutartį“ siena ėjo „nuo Dauguvos (į š.r. nuo Breslaujos) į p. Pro Pastovius, Naročiaus ežerą, Molodečną, pietryčiuose siekė Beržūną, pietuose ėjo Nemunu į v. beveik iki Gardino“...O dabar prisiminkime, kaip klostėsi reikalai toliau. Ne, draugai sovietai sutarties nedenonsavo. Jie tiesiog per savo gerai apmokamą „chebrą“ užsiundė Lenkiją. Draugo Dzeržinskio „specai“ inspiravo „taikos“ derybas. Nekalbėsim čia apie Kerzono liniją, visokias Tautų Sąjungos „komisijas“… Pats Dzeržinskio giminaitis (motinos buvo pusseserės) Gasparas Seliava (apie jį esu rašęs „Lietuvos aide“ ir kitur) patvirtino, jog šiai „operacijai“ vadovavo gudriausi čekistų pasamdyti politikos, teisės ir karo žinovai. Pasirašoma neva palanki Suvalkų sutartis (spalio 7 dieną), o jau po dviejų dienų (!) „tovarišč L.Želigovskij“ gavęs slaptą nurodymą užgrobia Vilnių… Nuo tos klastingo sutarties sulaužymo dienos Vilnius taps ne tik faktine, bet ir de jure Lenkijos dalimi. Tuo, kaip matėme, labai patenkinti „istorijos“ žiniomis žaižaruojantys LRT „tūkstantmečio vaikus“ auklėjantys ponai. Jie turbūt net nėra girdėję, kad Lietuva (Smetonos Lietuva!) nepripažino Vilniaus netekties. Vilnius visada buvo Lietuva! Net okupuotas. Buvo toks „Vilniaus pasas“, buvo šūkis „Mes be Vilniaus nenurimsim!“, buvo dainų ir tikėjimo… Bumblauskinio tipo istorikai suabejos - o kokia nauda Rusijai? O nauda didžiulė! Lietuviai su Lenkais sukiršinti. Padaryti kone amžinais priešais. Tiesa, Lenino Rusija planavo kitą „operacijos“ baigtį. Nepavyko. Tačiau tą pačią „kortą“ jie ištraukė ir neva išvadavę Lietuvą. „Gražina Vilnių ir… Vilniaus kraštą“? Atsipeikėkite! Vilniaus kraštas taip ir negrįžo Lietuvai! Tik dalelė jo. O va Suvalkai, Augustavas, Punskas?.. Čia vėl tenka prisiminti autentiškus istorijos faktus. „Derinti“ sienų po visų suiručių į Maskvą važiuoja ir toks Juozas Vaišnoras. „Atkurtoje“ sovietų Lietuvoje jis užėmė labai aukštas pareigas. Apie „derybas“ Stalino kabinete jis papasakojo redaktoriui Iškauskui (žurnalisto Česlovo Iškausko dėdei), o šis ne kartą apie tai pasakojo mums, kolegoms. Lietuvos atstovas naiviai tikėdamas Stalino dorybėmis, užsiminė apie lietuviškas žemes Suvalkuose... Stalinas apsimetė nesuprantąs, pypke ėmė braukyti žemėlapį, uždengdamas būtent tas vietas. „A gde, gde eto?“- tyčia lyg klausdamas, bet neleisdamas nei parodyti, nei prasižioti, nutraukė: „A, jerunda! Tėritorii nam chvatajet!“ Vaišnoras supratęs, kad visas šis spektaklis neturi prasmės. Viskas jau nutarta. Matyt už „lietuvišką uolumą“ draugas J.Vaišnoras, kaip rašo MLTE, „1945 neteisėtai represuotas ir iki 1955 kalintas“. Stalinas greit jį pastatė į vietą. O nesantaikos obuolį lietuviams ir lenkams paliko. O gal mūsų asilo ir kumelės hibridai aiškins, kad tai „Sniečkus atsisakė“? Juk visiškai idiotišką kliedesį apie Karaliaučių kai kas kartoja ir dabar…
Šiomis dienomis girdėjau per TV kalbantį Nerijų Maliukevičių. Jis žodis žodin pakartojo, kad Rusija visada siekė lietuvius kiršinti su lenkais. Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje buvo tęsiama arši lenkinimo politika. Niekur visoje sąjungoje lenkai neturėjo tokių išskirtinių sąlygų! Vargšai tie lenkai, kad vis negali suprasti, jog juos už virvučių tampo tie patys čekistų palikuonys. Kai Lietuva skelbė atstatanti nepriklausomybę, jie maskoliškai susilaikė. Maža to, gana ilgą laiką bandė Rytų Lietuvą atplėšti nuo Lietuvos, nors tie raudonieji išgamos puikiai suprato, kad jie kenkia būtent Lenkijos išsivadavimui! Visi triukšmai kurpiami ir režisuojami ne Varšuvoje. Bet ir ten atsiranda ponų, kurie nesupranta, kad juos kvailina ir kiršina Maskvos emisarai. Mūsų padangėje tokių chunveibinų nereikia nė siundyti. Jie jau užkrėsti raudonuoju maru. Keista, kad po Katynės žudynių, po lėktuvo tragedijos prie Smolensko dar yra tikinčių slavų bičiulyste… Prieš kokių porą dešimtmečių vienas Lietuvoje leidžiamas rusiškas laikraštis tėkštelėjo repliką: „Daviat polskij jazyk“. Ar galite įsivaizduoti didesnę begėdystę? Rusai sielojasi, kad lietuviai „smaugia lenkų kalbą“? Laimei tada valdė ne dabartinis tryliktas Seimelis… Šmaikštūs švietimo pareigūnai paliepė surasti mažiausiai apkrautą rusišką mokyklą Vilniuje ir atiduoti ją lenkams. Tada rusiška 10 vidurinė buvo pasiūlyta Vladislavo Sirokomlės mokyklai. Bet ši nepageidavo filialo, tad atsirado dabartinė Antano Vivulskio inžinerinė gimnazija. Kai mūsiškiai nelipa ant rusiško grėblio, sugeba atsikirsti. Gaila, kad pernelyg dažnai gauna į kaktą. Tada lenkai irgi apsikvailina su kokiom nors trim raidėm. O juk kitame paso puslapyje galėjo rašyti kaip nori! Bet gudri Maskva per visus galus sugebėjo visus apkvailinti. Ir trylikto seimelio žiopliai mano, jog jie priėmė protingą sprendimą… O jį prakišo tie patys internacionalistai-fašistai. Dieve, kaip džiaugėsi rusai Vilniuje, kad pavyko neleisti lenkams rašyti pavardžių kitame puslapyje. Tas pats dabar vyksta ir diskusijose dėl valstybinės kalbos mokymo. Nei Lietuva, nei Lenkija čia žodžio neturi. Jį diktuoja laisvu nuo karo Ukrainoje metu nuobodžiaujantys „tovariščiai“. Kol kas tik gerbiamas Nerijus Maliukevičius tai supranta. O daugiau politologų ir kitokių „logų“ ar turime? Argi nematoma, kad iš mūsų tyčiojamasi?
Ačiū Dievui, lenkų tarpe turime daug protingų, padorių žmonių. Ne vien zavistanovičiai teršia mūsų brolybę. Tikrą, o ne ekskremlentų (V.Lansbergio naujadaras) įbruktą melą. Kaip šiandien prisimenu, kai Lietuvoje lankėsi Lenkijos Prezidentas, labai susijaudinusi atbėgo į Sirokomlės mokyklą tokia labai ori, žila mokytoja. „Kokia gėda! Kokia gėda!“ - skundėsi ji. Pasirodo, prie Aušros Vartų prie Lenkijos Prezidento prasibrovė kažkokia ponička ir ėmė bliauti: „Panie Prezidence! Panie Prezidencie!“ Ji esą gimė čia, Vilniuje, Lenkijoje, todėl reikalavo Prezidento, kad jis padarytų, kad ir numirti ji galėtų Lenkijoje... „Ponas Prezidentas“ pademonstravo išties karališką gestą. Jis pasisuko į ambasadorių ir paprašė, kad šis Prezidento lėšomis (panie ambasatože, moim koštym) nupirktų tai poniai bilietą į Varšuvą. Tegu ji sau miršta ten, Lenkijoje…
Liūdna, bet iki šiol ekskremlentams neblogai sekasi mėtyti provokacinius grėblius po lenkų ir lietuvių kojomis. Šie tranko į kaktą be atvangos. Gal dėl to ir kai kieno makaulės ištuštėja. Būkite atsargūs, panovie ir broliai lietuviai. Nemanykite, kad jūs gudresni už priešą. Neleiskite priešo grėbliams drumsti proto. Jis dar pakankamai turi ir amunicijos, ir savų politrukų.
Atgal
.jpg)
