VISUOMENĖ
2024.03.20. Nesiaurinkime lietuvybės
Marius Kundrotas
Istorikas ir politologas
Prieš gerus tris dešimtmečius žinomas katalikų kunigas, pranciškonas Tėvas Stanislovas, duodamas interviu geltonajai spaudai, atsakė į jos klausimą, ką jis manantis apie „amerikoniškąją“ krikščionybę. „Tegul jie ten daro, ką nori. Nors „Pepsi“ per pamaldas geria. Bet kam mums juos beždžioniauti?“
Tas „mes“ nukrėtė šaltuku. Juk toliau kalbėta apie „lietuviškąją“ krikščionybę. Suprask, lietuvis – tai katalikas. Tai buvo laikai, kai jau buvo įvykęs II-asis Vatikano susirinkimas, pripažinęs ekumenizmą ir tarpreliginį dialogą, bet labai retą kunigą, juo labiau – pasaulietį, buvo pasiekusios šios nuostatos. Tai buvo religinių karų laikai. Be kirvių ir vėzdų, bet pagiežos ir prietarų užteko.
Pranciškonas Tėvas Stanislovas
Pagrindiniu taikiniu tapo ekspansyviausia to meto bendruomenė – „Tikėjimo žodis“, bet kliūdavo ir Jehovos liudytojams, ir vaišnavams, ir adventistams. Netgi tokios gilias tradicijas Lietuvoje turėjusios ir gana santūrios bažnyčios kaip baptistai ir sekmininkai vertintos, geriausiu atveju, įtariai.
Žinoma, būtų melas dėl šių karų kaltinti vien katalikų pusę: jų varžovai dažnai juos ir lenkdavo įtūžiu. Kas buvo beveik išskirtinai katalikiška, tai smūgiavimas „lietuvybės“ vėzdu. Žinomas lietuvių kultūros veikėjas, tautinio atgimimo, o vėliau – evangelinio prabudimo dainius Gintautas Abarius gana pagrįstai ironizuodavo, kad broliai lietuviai gina nuo sektantų savo tėvų kryžiuočių tikėjimą.
Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ paminėjo Krivio dieną
Šiais laikais nuostatos kinta. Evangeliškos bendruomenės vertinamos daug pakančiau. Pagrindinis išpuolių objektas dabar – senovės baltų tikėjimo bendruomenė „Romuva“. Ji kaltinama, kad savinasi lietuvybę, kuri vienodai brangi ir kitų tikėjimų lietuviams. Šie kaltinimai nėra laužti iš piršto. „Romuvos“ ideologai vienas už kitą pikčiau kalba, jog lietuvis ir krikščionis – tai priešybės. Norint būti lietuviu esą būtina išsižadėti krikščionybės, o norint būti krikščioniu – lietuvybės.
Šiuo atveju tiek romuviai, tiek jų priešininkai, laikantys save krikščionybės gynėjais, elgiasi labai panašiai. Ir vieni, ir kiti kalba lietuvybės vardu. Lyg lietuvybė apsiribotų viena konfesija. Savintis lietuvybę reiškia ją riboti. Vienu atveju iš lietuvių gretų reiktų išmesti kunigaikštį Gediminą, kitu – kunigaikščius Radvilas. Vienu atveju – Martyną Mažvydą, kitu – Mikalojų Daukšą. Vienu atveju – Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, Vydūną, kitu – Antaną Smetoną, Mykolą Krupavičių, Antaną Maceiną.
Atskirų religinių grupių pretenzijos į tai, kas apskritai nėra religijos sritis, skaldo lietuvių tautą. Ne religijų įvairovė, o būtent – pretenzijos į monopolį. Siekiai kalbėti visos tautos vardu. O joje turi tilpti visų konfesijų lietuviai, įskaitant laisvamanius ir net bedievius.
Dabartinis Seimas – užuot, kaip aukščiausia tautos atstovybė, ėmęsis taikdarystės – šį konfliktą dar gilina. Pagal Konstituciją religinė bendruomenė pripažįstama valstybės, jeigu jos mokymas ir praktika dera su dora, įstatymu ir turi atramą visuomenėje. Nepaisant atskirų asmenų kalbų, nėra požymių, kad „Romuva“ kaip bendruomenė prasilenktų su įstatymu ar dora, o jos atrama – gerokai platesnė nei teisėtai pripažintų karaimų. Tad nėra objektyvių priežasčių atsisakyti „Romuvą“ pripažinti.
Vienintelė priežastis, dėl ko Seimas atsisako šios bendruomenės pripažinimo, tai veidmainiška ir tariama seimūnų katalikybė, kuri išsyk užmirštama, kai reikia balsuoti moraliniais ar socialiniais klausimais. Liūdna, kad ant šio kabliuko pasimauna dalis katalikų dvasininkijos ir dalis evangelikų, užmiršusių, kaip jie patys ilgus dešimtmečius buvo engiami ir persekiojami dėl savo tikėjimo.
Religinės pretenzijos nėra vienintelis būdas siaurinti lietuvybę. Dar atgrasesnės – politinės pretenzijos. Nuo pat Sąjūdžio subyrėjimo vyksta kovos tarp „tikrų“, „tikresnių“ ir „pačių tikriausių“ lietuvių. Vienos partijos mano, kad grėsmės Lietuvai kyla tik iš Rytų, kitos – kad tik iš Vakarų, trečios mato grėsmių abiejose pusėse, bet pešasi tarpusavyje, kuri iš jų vienintelė išgelbės Lietuvą. O daugybė lietuvių tiesiog nusispjauna į visus lietuvybės žynius ir gyvena savo gyvenimą. Nebūtinai Lietuvoje.
Kaip religija, kaip politika, taip ir kultūra – tiek būtinė, tiek ir buitinė – dažnai tampa sritimi, kur bandoma gryninti ir tuo – siaurinti lietuvybę. Vienos lietuvybės formos iškeliamos kitų sąskaita.
Prieš porą-trejetą metų teko diskutuoti su Mindaugu Gervaldu, kurie lietuvių drabužiai – tautiškesni: XIII a. baltų ar XIX a. lietuvių valstiečių. Būtent valstiečių, nes bajorai rengdavosi kitaip. O valstiečiai, veikiausiai, tais drabužiais pasidabindavo tik per šventes ar šiaip eidami į viešumą. Labai abejotina, kad būras kasė bulves ar mėžė mėšlą pasipuošęs ištaiginga liemene ir užsimaukšlinęs vienintelę skrybėlę.
Šiandien dauguma lietuvių laidojama juodais puošniais kostiumais. Ateities archeologai ir istorikai turės darbo, spėliodami, ar šie kostiumai buvo kasdienė lietuvio apranga. Ateities lietuviai – jei tokių dar bus – galės šokti savo laiko tautinius šokius, vilkėdami „pagrabiniais“ švarkais.
Istorija nėra statiška. Tai – nuolatinės kaitos procesas. Kai kas paveldima, išsaugoma, perduodama, kai kas perimama iš kitur, kai kas sukuriama, o kai kas – ir prarandama.
XX – XXI a. sandūroje tautiniais drabužiais daug kam tapo „Adidas“ treningai, prie kurių svarbus atributas buvo beisbolo lazda, skirta visai ne beisbolui. Ar šioje kultūroje būta kilnaus turinio? Vargu. Bet tai buvo didžiulės tautos dalies tapatybės išraiška. Kiti lietuviai tuo metu mūvėjo džinsines kelnes ir vilkėjo odines striukes su geležėlėmis. Ar jie buvo geresni, ar blogesni lietuviai už treninguotuosius?
Daugumai tautiškų lietuvių svarbiausias atributas lietuviškoje muzikoje – kanklės. Subtilus instrumentas dvasingoms dainoms. Bet žymiausias istorijoje lietuvių muzikas – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – kūrė muziką klavišiniams instrumentams. Vėliau paplito gitaros, įskaitant elektrines.
Antrąjį atgimimą lietuvių tauta pasitiko su „Antimi“
Antrąjį atgimimą lietuvių tauta pasitiko su „Dainos teatru“ ir „Antimi“. Šiandien patriotines dainas dainuoja visa puokštė roko grupių – nuo „Thundertale“ iki „Diktatūros“. Ar ši muzika mažiau lietuviška nei Jungėnų kaimo kapelos? O kai kam lietuviškosios muzikos etalonas – „Dinamika“. Matyt, muzikos tautiškumą reiktų vertinti ne pagal formą, o pagal kūrybinį indėlį ir prasminį turinį. Primityvūs tekstai su primityviomis melodijomis ir tokiais pat ritmais gali būti dainuojami lietuvių kalba, tačiau kas iš to?
Šiandien tradicijų šlovintojai piktinasi iš Vakarų slenkančia mada deginti savo mirusiuosius. Užmiršdami, kiek kartų ir kokiomis kryptimis istoriškai kito lietuvių laidotuvių papročiai. Buvo laikas, kai lietuvių protėviai mirusiuosius laidodavo tiesiog užkasdami į žemę, vėliau plito deginimo paprotys. Skirtingos gentys vienu metu laidodavo skirtingai. Kai kurios gentys laidodavo mirusiuosius be ugnies beveik iki pat krikščionybės įsigalėjimo, kai deginimo paprotys nutrauktas. O dabar jis grįžta.
Jei nuo estetinio kultūros lygmens pereisime prie giliausio – etinio, pamatysime, jog tarp daugybės tautų daugiau bendro nei skirtingo. Sunku būtų rasti specifiškai lietuvišką dorą. Todėl daugelis tautinės kultūros gerbėjų bėga nuo proto į jausmų sritį, pabrėždami, ką jie jaučia, klausydamiesi lietuviškos dainos ar pasakos. Čia nėra nieko blogo. Blogai, jei tuo ir apsiribojama.
Vis dėlto kiekviena tauta turi savitą istorinę atmintį. Savo didvyrius, savo pergales ir pralaimėjimus. Savo tonacijas ir melodijas. Savo tautinius raštus. Savo šokius. Savo kalbas ir tarmes. Ar tai nėra vertybė? Žmogui, suvokiančiam pasaulio įvairovę ir ja besidžiaugiančiam, tikrai yra. Tik tą įvairovę sudaranti kiekvienos tautos savastis nėra apribota atskira laiko atkarpa ar uždaryta celėje. Savastis turi kvėpuoti, judėti, augti. Ji turi apimti vidinę tautos įvairovę taip, kaip žmonija apima tautų įvairovę.
Romuviai linki vienas kitam darnos. Bet darnai reikalinga arba didelė išmintis, arba meilė. Išmintimi apdovanotas retas žmogus, o štai meilė suvokiama beveik kiekvienam. Lengvai suvokiama, deja – sunkiai įgyvendinama. Nes meilė visada yra auka. Auka ne iš baimės ir ne kaip prekybinis sandėris. Auka, kokios pavyzdį parodė Jėzus Kristus. Gal romuviai ir krikščionys nėra tokie jau skirtingi?
Tauta yra visuma. Žmonių, kurie gimė toje tautoje ir suvokia save kaip jos narius. Išimtiniais atvejais žmonės gali pereiti iš vienos tautos į kitą. Išsaugant prigimtinį tautos branduolį. Bet vargas, kai tautos dalis – ar tai būtų dauguma, ar mažuma – pradeda kalbėti visos tautos vardu. Taip gimsta totalitarizmas. Jis pretenduoja jungti, bet iš tiesų tiktai skaldo, ekskomunikuodamas kitus tautos narius. Neleiskime siaurinti lietuvybės. Nedarykime to ir patys.
Atgal
.jpg)
