VISUOMENĖ
2024.03.31. Neužgesins naktis žvaigždės
Janina Breivienė
Akių gydytoja
Prieš 120 metų gimė žymiausia lietuvių poetė S. Nėris. Pokario nykiais laikais liūdnai dainuodavo kaimo vyrai: „Diemedžiu žydėsiu“, „Grįšiu“...Tos dainos buvo kaip viltis išdraskytoms šeimoms, tremtiniams.
S. Nėris studijavo teologijos- filosofijos fakultete lietuvių kalbą ir literatūrą, vokiečių kalbą, pedagogiką, psichologiją; lankė Juozo Tumo Vaižganto, Vinco Krėvės, B. Sruogos, Mickevičiaus paskaitas. Tai - didelio gilaus jausmo, subtilus, įspūdingas žmogus. Augino kasas. Nukirpo, kai grįžo iš užsienio. Vokiečių kalbą tobulino Vienoje. Susižavėjusi gamtos grožiu, S. Nėris rašė: „O baltieji kalnai, nebylieji Dievai, ar jūs mokate jaust, kaip mažutė širdis?..“ Pabuvojo Veimare. Prancūzų kalbą tobulino Paryžiuje. Ten susituokė su žymiu Lietuvos architektu, skulptoriumiB. Buču. 1937 metais gimė sūnelis Sauliukas - Balandis. Truputį neįgalus. S. Nėris visą motinos meilę skyrė vaikeliui. Dar po metų už eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ buvo apdovanota Valstybine premija.
Salomėja su vyru ir sūnumi. S.Nėries muziejaus nuotr.
Laisvos Lietuvos vyriausybė savo gabiausius šviesuolius: poetus, agronomus, muzikus, architektus... siuntė į prestižinius Vakarų universitetus, kad įgautas žinias atvežtų į atsikuriančią Lietuvą. Visi jie grįždavo, nesusigundę sotesniu kąsniu, miestų spindesiu. Tokiu būdu Lietuva pasiekė įspūdingą aukštumą, kurią, deja, sugriovė okupacija.
1940 metais Maskvoje Lituanistikos Instituto komisija už pasakas „Eglė - žalčių karalienė“ ir „Našlaitė“ S. Nėrį apdovanojo premija „už kūrinius, populiarinančius lietuvių kalbą, istoriją, tautosaką“.
Tie 1940-ieji - poetės gyvenimo dramos pradžia. Buvo įsakyta parašyti poemą apie Staliną, o Dekanozovo nurodymu pati privalėjo perskaityti AT SSSR sesijoje jos ištrauką...
1941m. bėgo nuo karo su mažu sūneliu. Jų traukinys buvo bombarduotas, S. Nėris pasimetė su Sauliuku. Koks siaubas. Žmonės padėjo. Tuo metu pražuvo poetės daiktai, rankraščiai.
Skurdi egzistencija svetimoj šaly liejosi dainų posmais. „Per gūdūjį mišką, per svetimą šalį tu skriski, dainele į mylimą šalį...1941./ Penza/.Paukštė mažą paukštelį šildo plunksna švelnia, šiltą mažą rankelę glaudžiu savo delne“. Išgyventi padėjo tos šalies žmonės. Gavusi melagingą žinią, kad žuvęs jos Bernardas, o išgyventi reikia su savo Balanduku, ji net ryžosi pakeisti pavardę, kažkaip išgyventi. Išsaugoti mažą sūnelį. Iš širdies nerimo, krauju rašytų posmų - nepragyvensi. „Koks tolimas varganas kraštas... Tėvyne - sugrįšiu tavęs. Žėrėki, liepsnoki, ugnele, negesk, žiburėli, negesk...“
1945 metais gydydamasi Kauno ligoninėje rūpinosi išleisti rinkinį „Prie didelio kelio“. Leidėjai jį pervadino - „Lakštingala negali nečiulbėti“. Poetei nepatiko nei pavadinimas, nei ištaisyti eilėraščiai.
Užaugo Sauliukas. Jis, kaip tėvas, buvo skulptorius. Turėjo 4 sūnus ir 2 dukras. S.Nėries gimtinėje gyvena JOS ainiai. Gimtinės žmonės pasipiktinę, kai imama niekinti jos atminimą. Mums ji - lakštingala. Įžymūs vyrai - K. Korsakas, A. Venclova ja pasinaudojo savo tikslams. Ji prašė nevadinti jos išdavike. Kalbintas vaikaitis paklausė: - Kas ją šiandien teisia, kokie žmonės? Jie privalo spręsti dabarties problemas. Tai - kova su vėjo malūnais, kai neturima gabumų spręsti realias problemas. Suklastotos žmonių vertybės. Ir toliau klastojamos. Teisuoliai, nekariaukite su tais, kurie jau negali apsiginti. Ne su praeitimi. Įtraukė ją į politiką tie, kuriems buvo nauda. „Žydės sodai, svyros vaisiai ar lapai kris pageltę, aš keliais į TAVE pareisiu per lietų, gruodį, šaltį. Nepardaviau tavęs aš niekad, neišdaviau, mieloji. Audra praūžia, miškas lieka... Širdis juk nemeluoja. 1941/Penza/
Nykūs laikai nuo pat pokario. Net šviesios atminties Tėvas Stanislovas, grįžęs iš baisiausio tarybinio lagerio, pamatė Lietuvą, griaunamą pačių lietuvių rankomis. Viskas sekama, viską daryk taip, kaip reikalauja bedvasiai menko išprusimo prievaizdai ir skundikai. Savo rankomis griauname istoriją, praeitį, paminklus, net knygas deginame. Statome svetimiesiems... KGB metodas: prievarta panaudoti talentus, elitą jų tikslams, po to - sunaikinti. Visi mūsų talentai mirė jauni. Nunuodyti, ar kitaip sunaikinti. Didieji Pasaulio talentai gimsta kartą per šimtmečius, tūkstantmečius. Jokios juodosios jėgos negali ištrinti iš Žmonijos dvasinių lobių Šekspyro, Gėtės, S. Nėries, Maironio...
Atgal
.jpg)
