VISUOMENĖ
2024.04.02. Apie lietuvių kalbą „vėl ir vėl, ir vėl ne sykį“ (II)
Tęsiame pokalbius apie lietuvių kalbą. Seinų „Žiburio“ mokyklos lietuvių kalbos mokytoją, „Aušros“ žurnalo redaktorę Ireną Gasperavičiūtę kalbina Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė.
–Kokie trys lietuvių kalbos žodžiai tau patys gražiausi?
Labai sunkus klausimas. Negalėčiau išrinkti trijų pačių gražiausių žodžių. Apskritai, lietuvių kalba labai graži. Gal galėčiau kai kurias gramatines formas išskirti – man labai patinka dalyviai, jie pagyvina kalbą. Be to, žavingi kai kurie mūsų, dzūkų, tarmei būdingi žodžiai ir formos, antai, sniegci, miegci. Taip pat smagu, kai tarmėse ir bendrinėje kalboje nesutampa kai kurių žodžių reikšmės, pavyzdžiui, kulnai ir keliai. Man vaikystėje girdint giedant „pulkim ant kelių visi krikščionys…“ prieš akis iškildavo vaizdas, kaip išeina visi krikščionys ir puola ant kelio (tik niekaip nesupratau, kodėl giesmėje pavartota daugiskaita „kelių“). Šiandien smagu prisiminti. Dar vaikystėje labai patiko girdėti, kaip mano močiutė dviratį rateliu vadino.
Irena Gasperavičiūtė
Kalbant apie gražiausius žodžius, į galvą ateina, kaip įvairiai tiek bendrinėje kalboje, tiek tarmėse, vadinami seneliai, tai ir močiutė, mamutė, mamelė, senelė, babytė, senolė, senelis – diedulis, dziedulis, diedukas, tėvukas, bočius, senolis. Matyt, jų labai svarbus vaidmuo buvęs. Senoliams ne tik pagarba buvo reiškiama, bet, kas svarbiausia, iš jų paveldimas pasaulio suvokimas. Tad, pavyzdžiui, skaitant Vytauto Mačernio „Vizijas“ senolė – tai tarytum mistinis asmuo, bet ir pats žodis skamba su ypatinga pagarba.
– Studijavai lietuvių kalbą, kodėl?
Vidurinėje mokykloje supratau, kad daugiau linkusi esu humanitariniams mokslams, o labai norėjau išvažiuoti į Vilnių. Tuomet (tai buvo 1987 metai) Lietuvoje mums galima buvo studijuoti tik lietuvių filologiją Vilniaus universitete. Taip ir išvažiavau į išsvajotą miestą
– Dirbi mokykloje, ar vaikams, augantiems dvikalbėje aplinkoje, sunkiau mokytis lietuvių kalbą?
Tam tikra prasme dvikalbiams vaikams lengviau, bet priklauso ir nuo tėvų požiūrio ir sąmoningumo. Jeigu namuose skaitoma lietuviškai, klausoma lietuvių kalba televizijos, radijo, tada dvikalbystė padeda. O jeigu vaiką supa vien lenkiška aplinka, o namie vartojama tik gerokai barbarizmais iškraipyta tarmė ir tik buitiniam lygmeny, tada nieko gero. Jei televizijos žiūrima tik lenkiškai, su aplinkiniais bendraujama tik lenkiškai, o vaikas bendrinę kalbą girdi tik mokykloje, tada jam lengva nėra. Ypač dabar, kai vaikai nebeskaito knygų, jų žodynas labai skurdus. Ir jie dažnai nemato reikalo jo turtinti, ar stengtis išmokti taisyklingą kalbą.
– Kokie yra pagrindiniai iššūkiai?
Iššūkių šiandienos mokykloje labai daug. Labai daug vaikų laiko ir dėmesio praryja išmanieji įrenginiai. Jų naudojimą būtinai turėtų riboti ir prižiūrėti suaugusieji. Bet ne visados taip atsitinka. Šiuo klausimu turėtų sutapti mokytojų ir tėvų interesas. „TikTok“ programėlė labai greitai įtraukia vaiko dėmesį ir visai neskatina mąstymo. Jei vaikas per dieną keletą valandų praleidžia spoksodamas tiktoką, jis neišmoks kritiškai mąstyti. Jau šiandien analizuojant paprastus vaikiškus literatūrinius kūrinius galim pastebėti, kad mokiniai nesugeba įžiūrėti poteksčių, jie kūrinyje mato tik tiesioginę reikšmę. Tai naujas reiškinys. Mokykloje dirbu 32 metus, ir anksčiau to nebuvo. Nežinau, kas labiausiai tai lemia, bet, mano galva, per mažai gyvo bendravimo su žmonėmis ir per daug praleisto laiko su išmaniaisiais įrenginiais.
Gebėjimas kritiškai mąstyti, manau, pats svarbiausias dalykas, kurį turėtų įgyti jaunas žmogus, kad galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą.
– Trys dalykai, kurie tau atrodo svarbiausi kalbant apie lietuvių kalbą ir jos unikalumą apskritai.
Svarbiausi dalykai? Man atrodo, kad svarbiausias dalykas turėtų būti kiekvieno atsakomybė už savo gimtosios kalbos likimą. Gyvendami šiame krašte labai dažnai ir akivaizdžiai susiduriame su asimiliacijos problema. Per savo gyvenimus esam liudininkai, kaip nutausta kaimai, nekalbant apie pavienes šeimas, gimines. Ir šitai labai liūdina. Svarbiausia, kad lietuvių kalbai pavojus gresia ne tik mūsų krašte, bet ir apskritai, per šį šimtmetį gali išnykti lietuvių kalba. Mūsų yra tik apie trys milijonai, du milijonai latvių, yra akivaizdus pavojus, kad baltų kalbų gali nebelikti. Kažkodėl augalai ar gyvūnai, kuriems gresia išnykimo pavojus yra saugomi, kuriamos jų gelbėjimo programos. O kalba palikta likimo valiai. Globalizacija – didžiulis iššūkis kalboms, ypač nedidelių tautų.
1992 metais UNESCO sukurta komisija paskelbė, kad lietuvių kalba yra gražiausia pasaulyje, kita vertus, ji yra išsaugojusi daugiausiai indoeuropiečių prokalbės ypatybių, jos mokoma svarbiausiuose pasaulio universitetuose. Atrodytų, kad kalba turėtų būti kaip savaiminė kultūros vertybė. Bet ar visada taip yra?
Dėkui!
punskas.pl
Atgal
.jpg)
