VISUOMENĖ
2024.04.09. AUGIJO ARKLIDĖS DAR NEIŠMĖŽTOS
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Pagaliau sulaukėme tikrai aukšto laimės indekso pripažinimo. Mes devyniolikti! Tačiau Lietuvos jaunimas sau pasirinko vietą pačioje viršūnėje. Lietuvos jaunimas, nepaisant „senių“ niurnėjimo ir nevėkšliškų „brandžios“ valdžios riktų, nesileidžia išmušamas iš vėžių. Jis savo tėvynėje jaučiasi laimingas. Belieka tik šiek tiek luktelėti, kol tos jaunos, tikrai talentingos galvos ims valdyti ir mūsų valstybę. Kaip atsitiko, kad vakarykščių homo sovietikus vaikai ir anūkai, tiesa, gerokai pabirę po visą pasaulį, šiandien demonstruoja išskirtinius gabumus, darbštumą, tautinę savivoką ir savimonę? Jie negyveno nei pasibaisėtinais carinės rusifikacijos, nei stalininės vergijos laikais, nebuvo verčiami teršti smegenis KPSS suvažiavimų datomis ar marksistinio idiotizmo dogmomis. Žinių ir išminties jie semiasi ne tik Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos universitetuose. Šiandien lietuvį studentą gali sutikti Kembridže ir Sorbonoje, Harvarde ir Masačusetse… Labai svarbu pastebėti, kad itin didelę svarbą jų sėkmei daro gimtoji lietuvių kalba. Net nelietuviai, kurie mokėsi lietuviškoje mokykloje, gana lengvai išmoksta svetimų kalbų, įgyja pavydėtinų mąstymo įgūdžių. Vilniaus universiteto rusistas Jevgenij Leonidovič Skibarka, dėstęs rusų kalbą Kabulo universitete, man pripažino, kad lietuviai rusų kalbą išmoksta tobuliausiai. Kitos Sovietų sąjungos tautos, esą kalba su pastebimu akcentu. Jis pastebėjo, kad lietuviai moka mažiausiai dvi arba tris kalbas, be to, jų tarpe nemaža poliglotų. Žinant tai, labai keistai atrodo politizuojamas nenoras mokymą Lietuvoje vykdyti valstybine kalba. Labai daug intelektinių ir ekonominių resursų iššvaistoma jokio pagrindo neturinčioms „problemoms“ gvildenti. Teneįsižeidžia seno komunistinio raugo ir „aukštųjų“ partinių mokyklų auklėtiniai bei jų atžalos. (Ir anais laikais tas „išsilavinimas“ buvo vadinamas, kaip „nebaigtas pradinis, aukštasis partinis“). Mūsų jaunimas, ačiū Dievui, nebuvo auklėjamas „hitlerjugendo“ ir „leninjugendo“ organizacijose. Tačiau buvusios nomenklatūros, tų, kurie „išėjo pasilikdami“ ir tų, kurie atsibastė į Lietuvą kenkti jai už Judo grašius, nuosėdos nenori susitaikyti su tikrove. Labai viešai skelbti, kaip „klestėjome“ okupacijos metais, net ir dundukams aišku, būtų kvaila. Tačiau elektroninė erdvė tiesiog skęsta nuo pagyrų sovietinei praeičiai. Ypač iškalbingi komentarai ir „patiktukų“ skaičius. Tiesiog profaniškai meluojama apie klestėjimą, prekių pigumą, neregėtas galimybes. O rusifikacijos tai esą jokios nebuvę! Kaipgi, kaipgi! Lietuviai patys važiavo į Sibirą, savo noru stojo į kolchozus, visi buvo be galo, be krašto laimingi. Tada niekas esą nevertė kalbėti rusiškai, galėjai mokėti tik lietuviškai...O štai dabar, kai kurių veiklių politinių vištgaidžių manymu, atėjo galas kitoms tautoms. Lietuviai, užuot patys integravęsi į, pavyzdžiui, „tuteišų“ bendruomenę, verčia išmokti kalbėti lietuviškai. Atrodo, kad netgi visiškam besmegeniui turėtų būti aišku, jog dabar ne laikas kelti vėjus dėl noro padėti kitataučiams deramai išmokti valstybinę kalbą. Šis doras, tik labai jau pavėlavęs, noras sutinkamas su aiškiai baltais ir raudonais siūlais siūtais šūkiais: šalin rankas nuo rusiškų ir lenkiškų mokyklų! Ar atkreipėte dėmesį, kad neseniai „lenkakalbių“ Vilniuje organizuotas mitingas kažkodėl pirmiausia gąsdina rusus, kad uždarys jų mokyklas… Rusiškas! Ši „a lia tomaševskij“ akcija aiškiai rodo, kad vykdoma ne Varšuvos, o visai kitos sostinės komanda. Raudonieji siūlai būtent iš ten. Seniai akivaizdu, kad ir carinė, ir bolševikinė Rusija „lenkų kortą“ labai sumaniai naudojo abiejų tautų kiršinimui. Pavyzdžiui, totalaus rusinimo ir katalikybės naikinimo laikais, spaudos draudimo metais lietuviams buvo sudaromos geresnės sąlygos studijuoti Rusijos, o ne Lenkijos universitetuose. Tai buvo grindžiama noru apsaugoti lietuvius „ot polskoj zarazy“.
.jpg)
Yra viešai skelbiančių, kaip „klestėjome“ okupacijos metais
Tiesą sakant, „Karūnoje“ laisva mintis ir ryžtas nusimesti okupantų jungą buvo kur kas gyvybingesni. Visi sukilimai rėmėsi iš Lenkijos sklindančiomis idėjomis, Čiurlionis ir Kudirka tautiškumą išpuoselėjo lenkiškoje terpėje. Carinės Rusijos veikėjai tai puikiai suvokė, todėl skatino polonizacijos procesą, kad Abiejų Tautų Respublikos žlugimu lietuviai kaltintų ne rusų, o lenkų nacionalizmą. Reikia pripažinti, kad ant šio kabliuko lengvai pakibo ir lenkai, ir lietuviai. Sankt Peterburgo, vėliau Maskvos specialiųjų tarnybų sumąstyti projektai ir Lenkijoje, ir Lietuvoje rasdavo puikią dirvą. Lietuvos šviesuoliai kaltino Lenkiją už valstybės praradimą, o Rusijos tarnybos totaliai propagavo kone visos Lietuvos „istorinį“ lenkiškumą. Net sovietiniai istorikai, nepaisydami nei faktų, nei statistikos, liaupsino „rusiškąjį naratyvą“. Todėl bet koks apgaulingas Rusijos manevras, neva ginantis lietuvių interesus, buvo pateikiamas kaip vyresniojo brolio dovana Lietuvai. Maža to. Demagogiškai buvo teigiama, jog sovietų dėka Lietuva pirmą kartą istorijoje turi ir Vilnių, ir Klaipėdą… Yra ir dabar kartojančių, kad Vilnių ir Klaipėdą Lietuvai „padovanojo“ rusai... Kad „geranoriškos“ bolševikų sutartys buvo klasta, regis, nesuprato net garbūs istorikai. Želigovskio „maištas“, suplanuotas ne lenkų, buvo mirtinas dūris į šimtmečius trukusią lenkų-lietuvių brolystę. 1939 metų slaptieji protokolai nenuneigiamai pademonstravo seniai sumanytą ir suplanuotą okupacijos planą. Dzeržinskio giminaitis, savo akimis regėjęs pasibaisėtinos klastos užkulisius, neabejojo, kad visi dokumentai bus sunaikinti. Jis savo akimis regėjo, kaip carų „opričninos“ ir „ochrankos“ „specai“ be jokių trikdžių tapo gerai užkamufliuotais ir gerai apmokamais darbuotojais. Jie dirbo ne tik kuriamai Sovietų Sąjungai, bet jos labui veikti buvo paskleisti po visą pasaulį. Bolševikų idėjos lyg maras užkrėtė visą Žemės rutulį.
O ką mes regėjome tais, jau apšnerkšta istorija tapusiais Sąjūdžio laikais? Prisimenu, kaip pas mane atėjo su sūnumi A.Vaišnoras. Padovanojo savo iš italų kalbos verstą knygą. Su juo mes senokai bendradarbiavome, atvirai pasikalbėdavome. O tada jis labai šiltai ir pagarbiai kalbėjo apie legendinę Nijolę Sadūnaitę. Labai skaudu buvo išgirsti, kad mano bičiulis ir bendramintis paliko šį pasaulį… O dabar nebėra ir seselės Nijolės… Vis retesnės gretos tų, kurie kūrė, o ne apsimestinai „vadavo“ Lietuvą. Nebėra G.Iešmanto, V.Ardžiūno, V.Petkaus, R.Ozolo, B.Genzelio, A.Žižiūno, V.Karaškos ... Nebeturime ir Nijolės Sadūnaitės… Ar be šių ir daugybės kitų žmonių turėtume Kovo 11-ąją? Esu rašęs, kaip tą lemtingą dieną Maskvos „planuotojai“ buvo suplanavę dar vieną „lenkišką“ dūrį į nugarą. Gaila, kad iki šiol neteko rasti studijos apie to meto įvykius. Kai „už“ balsavo tik Česlovas Okinčicas ir Zbignevas Balcevičius, o šeši deputatai „susilaikė“. Nė vienu smerkiančiu žodžiu nedrįsčiau prisiminti šio fakto. Vėl suveikė maskvietiška „lenko korta“! Patys deputatai liudija, kad laikas buvo sudėtingas. Spaudimą lenkakalbiai juto ne tik iš lenkakalbių rinkėjų, bet ir iš emisarų... „Buvo daug priežasčių. Viena jų labai aktyvus antplūdis visokių emisarų iš Maskvos, tarp jų ir lenkų, kurie buvo išrinkti į TSRS Aukščiausiąją Tarybą“. Beveik negirdom praleistas tuo metu M.Gorbačiovo pažadas sukurti Lenkų Sovietų Sąjungos Respubliką iš buvusių teritorijų, kurios priklausė Lenkijai - tai ir Šalčininkai, Vilniaus rajonas, Gardinas, iki Lvovo“. Vėliau patys lenkai suprato, kad šis idiotiškas pažadas buvo gryniausia klasta: „Bet tai buvo daroma ne siekiant realizuoti, o norint sukliudyti Lietuvai išlaikyti savo vientisumą ir kovoti už nepriklausomybę“. To meto suklaidintų lenkų veiksmai buvo mirtinai pavojingi ir laisvės trokštančiai Lenkijai. Lietuvą ir Lenkiją siekta mirtinai sukiršinti. Ir iš dalies sekėsi tai daryti. Absoliučiai identiška istorija kartojasi ir šiandien. Tie patys pliurpalai apie pavardžių rašymą, lenkiškų mokyklų uždarinėjimą, „tautinių mažumų“ persekiojimą… Žodis žodin nurašyta iš „Lubiankos „išminčių“ protokolų“. Deja, juos kaip savus kartoja ar parsidavę, ar sukvailėję „mūsiškiai“ bendrapiliečiai ir kai kurie Lenkijos politikai. Kai drumstame vandenyje neršia visokie „uspaskichai“, „tomaševskiai“, Maskva trina delnus vėl apkvailinusi prakeiktus „litvinus“ ir nuo viduramžių siekiamus sunaikinti „pšekus“. Nepatinka jai, kad Europos Sąjungos ir NATO narės randa bendrą kalbą ir vis mažiau „tuteišų“ „problemų“ skaldo jų vienybę. Kaip norėtųsi, kad visi iki vieno, o ypač seimūnai, perskaitytų gilios išminties kupinus Adomo Mickevičiaus, Tado Vrublevskio ir Mykolo Riomerio idėjas šiandien tęsiančio Ryšardo Maceikianeco žodžius. Jis ne vienintelis suprato, ko siekia lietuvius ir lenkus kiršinantys politrukai. Jo 2018 m sausio 28 d. laiškas Lenkijos prezidentui Andrzejui Dudai įeis į Abiejų Tautų respublikų istoriją kaip didingiausias ir pragmatiškiausias dokumentas, siekiantis užkirsti kelią nežabotoms priešų užmačioms. Gaila, kad iš istorijos nesimoko mūsų atsakingi veikėjai. Šiame laiške labai giliai apžvelgiama tai, kas vieną kartą jau nužudė mūsų bendrą valstybę. Bet ir lenkų politikai, ir mūsiškiai veikėjai vis dar akli kačiukai. Gal Seimas imtųsi pagaliau atsakingiau prabilti apie nuolat primetamus kaltinimus ir Rytų kaimyno klastą. Kai pamatai gatvės mitinguose ir gerbiamų asmenų veidus, darosi išties liūdna. Juk Seimo kanceliarijai nebūtų sunku tą R.Maceikianeco laišką padauginti ir išdalinti visiems Seimo nariams. Gal dar liko jų tarpe ir mokančių skaityti? Ne tik plepėti arba patogiai murksoti ant kėdės. Kreipiuosi į savo mokinį Tomą Tomiliną. Mielas Tomai. Esi vienas iškiliausių politikų. Gal Tu galėtum imtis šito švento reikalo? Juk laiške aiškiai sakoma, kaip Tomaševskis ir Ko sukūrė sąjungą „Vmeste my sila“ (akivaizdi „Jedinstvos“ inkarnacija!). Laiške rašoma: „O rezultatas buvo toks, kad ilgus metus Lietuvos lenkų „atstovu“ Vilniuje buvo profesionalus KGB karininkas Balakinas“. Ar tai, kas vyksta šiandien, vos prakalbus apie nepagarbą valstybinei kalbai, nekelia susirūpinimo? Ar jau išsigydėme nuo melo, šmeižtų ir grasinimų? Tais metais, kai Lietuva šventė Valstybės atkūrimo šimtmetį, R.Maceikianecas minėtame laiške Lenkijos prezidentui rašė: „Niekas čia nieko nepersekioja ir niekas nepažeidžia Lietuvos kitakalbių piliečių teisių, išskyrus teritorijas, kurias visiškai valdo sovietinė-kolūkinė nomenklatūra...“Aiškiau ir tiksliau nepasakysi! Tai kieno interesams mes pataikaujame? Kieno „interesus“ mes giname? Tiktai ne „kitakalbių“ Tai seni carų ir jų bolševikinių išperų interesai. Skaldyk ir valdyk! O sovietinės-kolūkinės nomenklatūros ir jos darinių iki šiol pilna Lietuva. Bejėgis iškopti tas Augijo arklides buvo ir šis, velnio tuzino skaičiumi pažymėtas Seimas. Ar per rinkimus sugebėsime įrodyti, kad esame verti turėti ir mylėti savo tėvynę? Turinčią ir savo teisę, ir savo istoriją ir… savo kalbą.
Atgal
.jpg)
