VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

2024.04.07.PRETENDENTAI IR IDIOTAI

 

Dr. Algirdas Kavaliauskas,

Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas, LŽS narys

Pretendentai... Jų yra įvairių, kaip ir idiotų. Pretendentai ir idiotai! Pretendentai ne į idiotus, nors kaip čia pasakius, kaip pažiūrėsi į šį liapsus lingva, mūsų dabartinėje tautologijoje lyg ir nebūtų nesuprantamas.  Kalbėsime apie pretendentus, kitaip sakant kandidatus, į legislatyvinės ir egzekutyvinės valdžios Olimpą. O kaip į tai vieni, kiti ar tretieji žiūri, čia jau kitas reikalas. Tarkime, kad žiūri geranoriškai.

 

Rinkimai. Tiek pretendentams, tiek rinkėjams yra svarbūs: pergalė – triumfas, pralaimėjimas – patirtis. Bet taip atrodo ne visiems. Jeigu tėvai savo vaikus pažįsta tik sulaukę senatvės, tai ta pati senolių išmintis sako, kad idiotus pamatysi sulaukęs rinkimų.

Rinkimai tiek pretendentams, tiek rinkėjams yra svarbūs

Paskleista nuomonė, kad išimtys labai naudingos. Okupacinėmis sąlygomis žmonės buvo pratinami prie  išimčių ir jų ieškojo, ieškojo išimčių kur tik buvo galima ieškoti. Pasikeitus politinei santvarkai, ieškojo mūsų šalies įstatymuose, mūsų visuomeniniame gyvenime ir dažnas rasdavo senas ar vis atsirandančias išimtis, nes jos, išimtys, jeigu kurioje nors gyvenimo srityje jų trūko, jos atsirasdavo, buvo sukuriamos. Jų radėjai gyveno taikydami principą: nors ir nežmoniškai, kad tik kitoniškai. Perfrazavus aiškiau: nors ir nežmoniškai, tik ne lietuviškai. Ir tokią poziciją visuomenėje užimti padėjo išimtys. Kad tą suprastum, užtenka pasižiūrėti į lietuvių kalbą, paverstą kažkokiu durnynu, o lenkų atstovės Seime kuria naujas išimtis dėl diakritinių ženklų. Suprantama, taip žaloti lenkų kalbos niekas Lenkijoje neleistų. Bet čia Lietuva, išimčių kraštas. Per  išimtis prieinama prie valstybę žudančios lietuvių kalbos išdavystės.  Senųjų lietuvių manymu, išimtys visuomenėje reikalingos mūsų valstybės priešininkams, antilietuviškai nusiteikusiems asmenims. Tačiau ant kaktos neužrašyta, kad tai lietuvių valstybės priešas, o išimčių reikalaujama vardan demokratijos ir teisingumo! Ne šiaip sau, o vardan demokratijos ir teisingumo grasinama Strasbūru ir pan. Mūsų išimtiniai šalies vadovai neprieštarauja, nes gal bijo sulaukti daugiau išimčių, lyg nesuprasdami, kad jų bus tiek, kiek antilietuviškai nusistatę asmenys norės. Galima aiškiai pasakyti sau ir visiems, turime visi gyventi pagal šalies įstatymus be jokių išimčių, kurios tik supriešina visuomenės narius, o jeigu kam tokia tvarka nepatinka, kelias pasirinkimui laisvas – važiuokite kur patinka.

Kad gi paklausytų! Jeigu taip būtų! Jie nori čia kurti sumanytą šalį ir reikalauja išimčių! Dabar gi ieškoma idiotų, kurių pagalba galėtų įsitvirtinti valdžioje, labiau praturtėtų, taptų dar įtakingesniais ir, sakyčiau, galingais. Tai iš tikrųjų sudėtinga. Tam ir ieškoma idiotų.  Na, tarkim, tokių nėra, tai norima įteigti ir  morališkai priversti už minimus pretendentus balsuoti.

Imkime europarlamentarą, buvusį egzekutyvinės valdžios vadovą, nuskriaudusį Lietuvos pensininkus,  kitų aštriu žvilgsniu žiūrint, apvogusį pensininkus.  Ir dabar, kai kalbama apie naujus tikslinius mokesčius, kas jau kas, o jis turėtų suprasti, kad pensininkams tai didelė našta. Europarlamentaras leidžia sau sarkastišką juodąjį humorą: pazirzės senieji ir nurims (gal reikia suprasti – numirs, išmirs?). Tik va, jiems išmirus, kas vėl, galima sakyti, nuolatinius pretendentus, išrinks, bet vis tiek drąsiai lenda - kandidatuoja į Europarlamentą, matyt, galvodami, kad rinkėjai tikrai idiotai. Kokiais tik epitetais neapdovanojami rinkėjai, bet, kaip sakoma, nors šunys loja, o karavanas eina tolyn. Tolyn į valdžios Olimpą.

Ir ne tik aptariamas europarlamentaras nusipelno išskirtinio dėmesio. Jų grupėje matome išrinktuosius ir naujus pretendentus, šmeižiančius lietuvybę ir lietuvių valstybę, peikiančius valstybinės kalbos ir kt. įstatymus, reiškiančius nepasitenkinimą esančia, jų pačių nustatoma, tvarka ir pan., ir vis tiek nepatenkinti Lietuva.

Kitas mūsų šalies legislatyvinės valdžios atstovas nelaiko lietuvių pilnaverčiais žmonėmis, tačiau nori ir būna jų išrenkamas į Lietuvos parlamentą, gal jau tikriausių idiotų, pataręs lietuviams būti daugiau, labiau žmonėmis, o ne lietuviais... Bet tai labai pavojingas patarimas: jeigu lietuviai nebebus idiotais ir kitaip dar vadinamais, tai kas už juos, šiuos ir į juos panašius pretendentus, balsuos?

Panašūs paradoksai ir šalies egzekutyvinėje valdžioje. Garsinama šalies gerovė, gerovės valstybės sukūrimas. Gerai. Garsinti tai garsinama, tik nutylima šalies degradacija: siaurinimas, branginimas, bloginimas... Vyriausybės galva socialinius negalavimus gilina, apie tai nebetyli Lietuvos spauda.  Pati gi vyriausybės valdovė siekia sau gerovės, pačių didžiausių aukštumų, pasigarsindama nesavanaudišku darbu savo šaliai ir jos piliečiams.

Kodėl gi ne – turint kūrybingą  rinkiminę komandą, galima neblogai realizuoti rinkiminės viešosios nuomonės poveikį – paveikti kuriamo teigiamo įvaizdžio magija. Rinkimų praktika rodo, kad ja, magija, daug kas patiki. Gal todėl įvairūs andriai, emanueliai, ingridos, viktorijos ir kiti į juos panašūs pretendentai prasmuks į  įvairiausias valdžias, jų viršūnes ir tikriausiai šaiposi iš jais patikėjusių, kuriems taikomi minėti epitetai.

Palaipsniui pratinama, pasak VU politikos profesoriaus, prie putininkiško priešiškumo Lietuvai ir viskam kas lietuviška. Antilietuviškos dvasios skleidėjų daugėja. Jiems tinka viskas, kas antilietuviška. Tai atšuoliuojanti rytietiška litvinizmo baubas-ideologija, tai šliaužianti aksominė putinizacija, tai dar kas nors būtinai bus sugalvota, kad būtų pasiekti savieji, savanaudiški tikslai. Galvoju, kad žinodami, kas kuo kvepia (dvokia) ir kitus tepa, gal tikrai nepasirodysime prie rinkimų balsadėžių tuo, kuo mus nori įsivaizduoti ar įsivaizduoja.

 

Atgal