VISUOMENĖ
2024.04.25. RŪGŠČIOJI POLITIKA
Dr. Algirdas Kavaliauskas,
Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas, LŽS narys
Paneigti galima bet ką
Ir džiūgauti daug ką paneigus...
Negaila simbolių savų,
Kai kam savos šalies negaila.
Ir randasi tokių paikų,
Visai jaunų, o jau aklų.
Tokių tai iš tikrųjų gaila.
Perfrazavau naujaisiais laikais kai kurių peikiamą žinomą lietuvių poetę, kai paskaičiau jaunos istorikės su dviprasmiškai galimą suprasti (suprantamą) pavardę apie Lietuvos simbolių lyg ir nebelietuviškumą. Ir Vytis, pasirodo, liudija ne drąsą, savarankiškumą ir gynybą (priešų nuvijimą), o agresyvų užpuoliką, kaimynų skriaudėją! Lietuviškumą nušviečia kaip radikalų dalyką, net lietuvių kalbą, nesinori kartoti, kaip pavadina... Štai kaip viskas blogai! Labai blogai! Iš rytų atslinkusi specifinė ideologija neapsiriboja mūsų istorijos, mūsų simbolių savinimusi. Ji stengiasi paneigti Lietuvos valstybingumą ir, suprantama, pretenduoja į lietuvių žemes.
Politikoje susiduriame su ingredientais (ingridientais) – sudėtinėmis dalimis. Jeigu tai, sakysime, kulinarijoje Ingridos deserte apgalvotai parinkti ingredientai skanina valgį, tai vienas dalykas. O visai kitas, kai Ingridos politikoje, pataikaujant svetimiems, nutolstama nuo realybės, – gaunasi antilietuviškas jovalas, šalies istorijos iškraipymas, vaizdžiai pasakius, rūgštus rūgščiai rūgštinamas vaizdas. Matote, antilietuviškumą atitinka rūgštumas: kuo rūgščiau, tuo antilietuviškiau. Ir kai kam, žinoma, geriau. Nieko sudėtingo: antilietuviška politika – rūgšti politika. Suprantame, žodžių kalambūras, tai liapsus lingva, bet toks jau gyvenimas. Kai kurie ingredientai pasiskolinti iš panslavizmo, kuris slavų vienybės ir dominavimo siekė nuo XIX a. vidurio. Galima skirti tris dideles grupes: vakarų slavai (lenkai, čekai ir kt.), rytų slavai (rusai, baltarusiai ir kt.) ir pietų slavai (serbai, bulgarai ir kt.). Plati geografija, platus pasirinkimas. Ir kai kas Lietuvoje į tai orientuojasi. Mūsų aplinkoje, mūsų gyvenime užtektinai tokių ir į juos panašių ingredientų ir jų puoselėtojų.
Kitur kiti orientyrai, tačiau pirmiausia žiūrima į savus, į jų rūpesčius, jų gerovę. Pas mus nuo XX a. jau taip nutinka: pirmiausia orientuojamės į kitus, rūpinamės kitais, o jau saviems, kaip sakoma, kas liks, užteks ir trupinių, nenusigalabys, nenusibaigs. Kartais atrodo, kad mūsų politikai, visuomenės lyderiai lyg akli, nemato savų, o žavisi kitais, kitų politika (nekalbu apie politologinius bendrumus), kitų kalbama kalba ir pan. Kalbėdami ar rašydami nelietuviškai, jie gal įsivaizduoja esantys labiau europiečiai, nenutuokdami pasirodantys ne šiaip jau provincialais, o apgailėtinais provincialų pamėgdžiotojais. Tikri beždžioniautojai, tarp jų kai kurie istorikai, apsikaišę svetimos politikos ingredientų plunksnomis, kitų dar vadinamomis išimtimis. Politikai, neva stipresnio įvaizdžio kūrimui (kas nežino žiniasklaidos įtaigios magijos!), pasitelkia svetimos politikos ingredientų (ingridientų) ir sukuria tokį socialinį konglomeratą, kuriame ne kiekvienas gali susigaudyti. O jiems, tiems priešiškai nusiteikusiems, to ir nereikia. Kam reikia susigaudyti aksominiame putinyzme ar lenkiškoje akultūroje, nes lietuviški chalopai negali suprasti to, ką supranta lenkų ponai. Štai kaip! Vos ne kaip Lietuvos Konstitucinio teismo ekvilibristinėje išvadoje: kas leidžiama lenkams, neleidžiama lietuviams! Štai šitaip ir ne kitaip! Kaip sakoma, drumstame vandenyje lengviau žuvis (savo rėmėjus, rinkėjus) privilioti ir gaudyti.
.jpg)
Anksčiau iš mūsų išdeginti įkaitinta geležimi bandyta praeities lietuviškumą, savarankiškumą, autentiškumą, vėliau išdeginti įkaitinta geležimi stengiamasi lietuviškus simbolius ir lietuvių autoritetų atminimą, tų, kurie neatitiko įkaitintojų standartų. Žodžiais neva gindami lietuviškumą, lietuvybę, jie juos, jų prasmę siaurina, iškraipo. Maždaug kaip anksčiau, taip ir vėliau neįsigilinama į istorines aplinkybes, gyvenimo ypatumus – naikinti, išbraukti, nukelti, išmesti. Vienu žodžiu – pradanginti. Tarsi tikrieji lietuvių tautos priešai, jie ne tik siaurina, menkina, bet ir niekina lietuvybę. Nors tikrai kartais gražiais žodžiais pasisako už lietuvybę, už lietuviškumą. Negaili triūso ir lėšų, kad galėtų patraukti į savo pusę ne tik kitataučius. Ir lietuviai prie jų gali šlietis. O kur nevykėliams dėtis, nieko sava neturi: nei didžiavyrių, nei autoritetų, net sostinės savos neturi! Prie katedros pastatė svetimtautį kniazių, svetimtaučio vardu vadina miestelėnų supiltą kalną su ant jo pastatyta pilimi. Po Lietuvos laukus šuoliuoja svetimtautis Vytis. Na, kol kas tik mintyse, bet juk mintys gali materializuotis!
Atvirai reklamuoja antivalstybinį atsakingų asmenų demaršą. Skatina kažkada atvykusius svetimšalius vis labiau įsijausti kolonistais, lietuvių ponais ir pan. Anot Nacionalinio susivienijimo atstovo, jau nebestebina, kai aršus lenkomanas, pelnęs neapdairaus šalies prezidento pasitikėjimą, spjauna ir į patį prezidentą, ir į visą Lietuvą. O užsienyje juokiamasi: kai prezidentas visai sulenkės, tada panašūs ekscesai baigsis. Nenorėčiau sutikti: panašūs ekscesai baigsis, kai visa Lietuva bus suslavinta. Ar nepatvirtina mano žodžių prolenkiški kandidatai į Lietuvos prezidentus ir Seimą bei jų šalininkai, vadinamas elektoratas?! Pasižiūrėkime į europarlamentarus, kaip jie balsavo už Lietuvai palankų dokumentą?! Nieko sau Lietuvoje išrinkti Lietuvos atstovai! Tiesa, ne visi vienuolika prieš balsavo...
Svarų indelį į lietuvių nutautinimo istoriją įnešė lietuvių kalbos išdavikai su visais trimis pirmaisiais valstybės asmenimis, kurie savo išdavyste vargu ar liko patys patenkinti, sukėlę kad ir asmenvardžių rašybos chaosą. Arba istorijoje žinomas Litbelas, teišsilaikė pusmetį. Reikia sukurti naują politinį darinį – Belitą, tai truputėlį lietuviška ir labai kaimyniška, draugiška, net, sakyčiau, broliška samprata. Prisiminkime, kaip tėvai mokino vaikus skirti gėrį nuo blogio ir tą reiškimą perkelkime į dabartinę politiką: kas lietuviška yra kaka (rūgštu), kas slaviška, yra caca (saldu).
Nesutarimų, nesusipratimų, priešpriešos sugraužtas laikas kovojant su lietuvių kalbos naikintojais, kenkėjais. Nors lietuvių kalbos specialistai prognozavo įsileidžiamų svetimų raidžių neigiamas pasekmes mūsų kalbai, bet kai kurie politikai eilinį kartą pademonstravo lietuvių kalbos reikalų nenutuokimą, lietuviškos pajautos nesupratimą, valstybės sandaros išsaugojimo normų nežinojimą, politikos pradžiamokslio neišmanymą. Dabar panašiai su diakritiniais ženklais... Taigi! Ir dalis jų, tokių politikų ir į Europarlamentą, ir į Lietuvos parlamentą buvo išrinkti! Patys lietuviai sau kasa duobę...
Tai ne vien tik ingredientų žala. Čia neturiu galvoje tokių asmenų, kurių gal niekada netrūko: kalbėti ko nereikia ir kada nereikia, o tų, kurie stengėsi pagrįsti savo antilietuviškumą, savo naująją rūgščiąją politiką kaip rudeniniai vėjai palei langus ir galvas stūgauja sužvėrėję, linkę nesiskaityti, nepripažinti net neginčijamų, bet lietuviškų, dalykų ir sudaryti jiems patiems, vadinamiems kritikams, išmaniesiems antilietuviams ir pan., tinkamo ingrediento precedentą. Atseit, savojo, nacionalinio, sektino. Tarsi pabudę iš sapno, ne gyvenamoje, o kažkokioje įsivaizduojamoje šalyje. Man atrodo, visai nesvarbu kur sapnuoji, o svarbu, ką sapnuoji ir kaip po to nusiteiki! Kaip žinome, baisi erzelynė kilo dėl lietuviškų pavardžių, nebūtinai moteriškų. Sakysime, vadovaujami LDK Didžiojo etmono Jono Karolio Katkevičiaus Lietuvos kariai pasiekė svarbių pergalių. Lenkų ir Lietuvos prolenkiški istorikai ar mąstymu į juos panašūs asmenys, etmono pavardę rašo sulenkintą, Chodkevičius (o kai kas jau rašo ir be lietuviškos galūnės) ir kt. Prisimenate, buvo laikai, kai pavardės buvo beatodairiškai lenkinamos, po kurio laiko – lietuvinamos, tik proceso mastai skyrėsi. Reikėtų nepasiduoti politiniams, ingredientų sukeltiems, skersvėjams ir išsaugoti savo istorinę atmintį bei istorinius simbolius, kultūros simbolius, autoritetų atminimą ir pan., išsaugoti lietuviškumą, kuris visais laikais ir visaip kai kurių kaimynų ir nutautėjusių kraštiečių, buvo ir yra puolamas.
Kalbantis su lietuviais teko patirti, kad jų dalis vengia rinkimų tema atvirauti, nors nėra abejinga šeimos, bendruomenės, tautos vertybėms. Reikėtų dalintis brangiomis žiniomis, plėsti draugų ir kitų mąstančių žmonių akiratį, kad jų pasirinkimas svarbaus galimo istorinio lūžio metu būtų apgalvotas.
Atgal
.jpg)
