VISUOMENĖ
2024.06.12.IDĖJA IDĖJAI NELYGU
Dr. Algirdas Kavaliauskas,
Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas, LŽS narys
Idėja nelygi idėjai, o jų įgyvendinimas nėra paprastas. Žinoma, norai neturėtų prasilenkti su sveiku protu. Tačiau gyvenime visko pasitaiko.
Suprantamas noras pas mus, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių, įamžinti, pagerbti savo šalies įžymius žmones.
Lietuvoje buvo svarstomas paminklo šalies pirmajam prezidentui Antanui Smetonai pastatymas. Galbūt dar bus svarstoma, gal bus dar nevienas paminklas. Ką gi, koloringa asmenybė, apsupta mitais, įvairia, prieštaringa propaganda, kad ne taip jau paprasta atsirinkti, kur tiesa, o kur ne. Ne juokas: niekieno nekontroliuojamas autoritarinio valdymo šulas. Klausimas iškyla, kur tokį paminklą pastatyti? Kai kas siūlė sostinėje Vilniuje. Rimtai siūlė. Tačiau oponentai pabrėžia ukmergiškio (vilkmergiškio) nepakankamą indėlį išsaugant Vilnių Lietuvai. Prarasta amžinoji lietuvių sostinė. Tegul laikinai, bet prarasta! Tai kokia intencija jam paminklas neišsaugotoje, prarastoje sostinėje?!
A. Smetona prezidentavo laikinoje sostinėje Kaune. Istorijos tėkmėje sostinių buvo kelios, tačiau ne vienu metu. Pasaulyje ir dabar yra valstybių turinčių, pavyzdžiui, vienu metu tris sostines, tarp kurių padalinta, paskirstyta šalies legislatyvinės ir egzekutyvinės valdžios funkcijos. Žinoma. pas mus buvo kitoks atvejis.
.jpg)
Antanas Smetona prezidentavo laikinoje sostinėje Kaune
Teko girdėti kaunietį samprotaujant: A. Smetonai prezidentaujant praradome Lietuvą! Jeigu Kaunas tikrai nenorėtų prie buvusios Prezidentūros ar kitoje miesto vietoje panašaus paminklo, tai gal paminklui tiktų vieta prezidento tėviškėje ar kitoje su juo susijusioje vietoje, nebūtinai pajūryje.
O Vilniui paminklų tai reikėtų, tikrai yra dėl ko. Kai buvo gyvas mano tėtis Juozas Kavaliauskas, dar vaikas būdamas, girdėjau jį kalbantis su kitais vyrais, kad Vilniuje tiktų pastatyti, įrengti ką nors panašaus į panoraminį vaizdą „Mes be Vilniaus nenurimsim“, kad auganti karta žinotų vyresniųjų ankstesnį nusiteikimą, rūpestį ir ryžtą, kad svetimieji suprastų, jog lietuviai niekada be Vilniaus nenurims. Mūsų amžinoji sostinė mums amžiams!
Kaip ir lietuvių kalba – amžiams, kol bus gyvas nors vienas lietuvis! Demokratijoje kalba ne sustabarėja, o modernėja. Gražu. Bet kai kas modernėjimą supranta visa leidžiančiu kalbos darkymu: Regina pamiršta lietuvišką vaikaitį ir su slavišku anūku ir pan. rusina kalbą, Rokas su bendrais ir kalbos šiukšlėmis susina lietuvių kalbą: penkiakovininkas 22 sek. atsiliko nuo medalių. Na ir greiti tie medaliai! Ne tik dėjimai iš viršaus, bet ir tolimi metimai iš toli. Gal sulauksime artimo metimo iš toli ar tolimo metimo iš arti... Kaip nemokėjo, taip ir nemoka skelbti rezultatų: 8 :11 jų naudai ir pan. Įdomi kalbos modernėjimo idėja skęsta kalbos šiukšlėse.
Ir dar išsakomi priekaištai, remiantis Vilnijos lenkais: lenkams neleidžiama tai, ko jie nori, o kaip rodo realybė, jie nori mažosios Lenkijos Lietuvoje! Jiems atsakant spaudoje buvo rašyta, kad lenkai Lietuvoje daug ką gali, ko negali lietuviai Lenkijoje: jeigu Punsko viršaitis, lietuvis, savo pavardę rašytų ne lenkiškai, o lietuviškai, tai tuoj pat išlėktų iš darbo! Ne veltui aptariant Lietuvos Konstitucinio teismo dokumentus, buvo pasakyta: kas Lietuvoje leidžiama lenkams, neleidžiama lietuviams...
Lietuvai svarbūs klausimai, anot kai kurių nekantraujančių, greičiau spręstųsi, jei būtų reali galimybė Seimui priimti konstitucinius įstatymus. Vyriausybė siūlė duoti pusmetį piliečių parašams surinkti norint keisti Konstituciją Seime. Tam reikia surinkti 300 tūkstančių piliečių parašų, norint inicijuoti Konstitucijos keitimą Seime. Politinių partijų lyderiams pasirodė daugoka numatyta surinkti parašų. Jų nuomone, užtektų ir 50 tūkstančių piliečių parašų! Kalba eina apie konstitucinį įstatymą!!! Saujelė žmonių visai tautai primestų savo valią! Juk jau dabar mėginta, mėginama vienos tautinės bendrijos norus, įgeidžius primesti visai lietuvių tautai. Sunkiai sekasi, nors svetimas raides jau primetė. Kai Seimas įgis tokių galių, kokių nori Lietuvos nedraugai, gal kas pasiūlys jiems įteisinti, ar patys sugalvos įteisinti, triumviratą, kaip senovės Romoje trijų įtakingų asmenų valdžią. Antikinėje Italijoje apie tai buvo gerai žinoma, kai į valdžią atėjo diktatorius Cezaris, dar iki mūsų eros pradžios. Pas mus išskirtinis bruožas: naujomis sąlygomis – valdys prezidentas, ministras pirmininkas ir politinės daugumos lyderis. Va, kaip bus gražu. Ir tada, vieną apsiniaukusį rytą, kaip jau Lietuvos istorijoje yra nutikę, gal išgirsime kažką panašaus: Lietuva el tė es er, Lietuvos laisvos nebėr... Juk jau dabar kai kas linksta prie diktatūros, nes dar nepavyksta sunaikinti laisves ir teises, tai nors siaurina demokratiją, lietuvybę. O pati idėja niekur nedingo, gal kada nors... nors nelabai, pasaulis modernėja. Ir modernėjimas suprantamas.
Atgal.jpg)
.jpg)
