VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

Kiekvieno žmogaus garbės reikalas

Kraujo donorų asociacijos „Gyvybės lašas“ prezidentas Tomas Čepas sulaukęs 29 metų daugeliui skeptikų galėti nuoširdžiai paaiškinti ir savo pavyzdžiu įrodyti, jog kraujo donorystė nekenkia ir tai yra tiesiog kiekvieno pilietiško žmogaus garbės reikalas. Jau per 40 kartų paaukojus kraujo„Gyvybės lašo“ lyderiui neatlygintina donorystė yra tvirta pilietinė pozicija.

Savo siekiu kraujo donorų asociacija „Gyvybės lašas“ nurodo visišką neatlygintinos kraujo donorystės įtvirtinimą Lietuvoje?

Pastebėjau, kad pastaruoju metu Vilniuje, VšĮ Nacionaliniame kraujo centre atlygintinų (norinčių gauti piniginę kompensaciją) donorų sumažėjo, nebent pritrūkdavo tam tikrų grupių kraujo.

2015 metais Lietuva turi atsisakyti atlygintinos kraujo donorystės ir pereiti prie neatlygintinos donorystės. Toks Europos Sąjungos terminas. Dėl to asociacija siūlo kasmet bent po dešimt litų nubraukti nuo kompensacijos už kraują, tačiau tie 40 litų lieka kol kas neliečiami. Gal netolimoje ateityje Vyriausybė nuspręs pritarti mūsų siūlymui.

Ar prisimeni kada davei kraujo pirmąjį kartą?

Tada, prieš aštuonerius su puse metų, studijavau Vilniaus kolegijoje slaugą. Per praktiką ligoninėje pats įsitikinau kaip trūksta kraujo, pasiėmiau pastiprinimui mamą ir dviese nuėjome į kraujo centrą. Tada dar kreivai žiūrėjo į nemokamus donorus, nes mūsų buvo visiškas „mizeris“ – gal trys procentai. Mama kraujo davė kelis kartus, vėliau jai nustatė antro tipo diabetą ir ji nebegali dovanoti kraujo, nors iki šiol mielai būtų kraujo donore.

Kodėl aukoji kraują?

Atsakymas labai paprastas: norisi padėti žmonėms. Tiesą sakant, man net nėra svarbu žinoti, kam teko mano dovanotas kraujas. Geras jausmas žinoti, kad kažkam padėjai.

Šiemet pasaulinė kraujo donoro diena buvo minima su šūkiu „Jaunas kraujas pasauliui“. Ar tikrai Lietuvoje labiausiai pribrendęs neatlygintinai donorystei yra jaunimas?

Džiugina jaunimas, studentai, vyresniųjų klasių moksleiviai. Daug neatlygintinų kraujo donorų išugdo Vilniaus kolegijos Sveikatos priežiūros fakultetas. Pirmas akcijas ten dar aš organizavau, padedamas dėstytojos Vitos Vencienės. Šis fakultetas neapleidžia lyderių pozicijų iki šiol.

Ar niekada nebuvo pagundos pasiimti 40 litų?

Ne. Kaip sako vienas iš asociacijos steigėjų Olegas Mackevičius, kraujo davimas už pinigus – savotiška parsidavimo (prostitucijos) forma.

Padaugėjo žmonių, kurie skundžiasi ligoninėse prievartaujami duoti kraujo, jei kas iš artimųjų gulasi planinei operacijai. Ligoninių administracijos tai motyvuoja pastangomis įtraukti į donorystę paciento artimuosius. Ar asociacija palaiko tokią praktiką?

Daugelyje pasaulio šalių šeimos ir giminių donorystė priskiriama prie nesaugios. Savanoris, kuris kraują aukoja nuolatos, tai daro laisva valia ir jo kraujas yra saugiausias. O kai žmogus „pastatomas prieš faktą“, jis gali ir nuslėpti daugelį savo negalavimų. Pasaulyje priimta praktika įtraukti į donorystę paciento artimuosius, tačiau tai reikia daryti atsargiai ir skatinant, kad artimieji taptų nuolatiniais donorais. Negalima žmogų versti priduoti vieną kartą ir toliau juo, kaip donoru, nesidomėti.

Žinau, kad vienoje iš Vilniaus ligoninių planinės operacijos laukiančio paciento artimiesiems įteikiamas lapas, į kurį turi įrašyti apie dešimt žmonių, kurie bus pakviesti būti kraujo donorais. Ar galima vadinti „savanoriška“ donoryste tokį dokumentą, kuriame yra paciento vardas, pavardė, paso duomenys, skyrius ir palatos numeris? Jau nekalbant apie tai, kad paciento giminės neinformuojami, kad artimojo kraujo ligoniui perpilti negalima, nes jis netinkamas pagal suderinamumo ir kitus kriterijus. Pikčiausia, kad gydymo įstaigos tokiu būdu formuoja požiūrį, kad iš viso nėra neatlygintinų donorų.

Kita vertus, jei Lietuvoje anksčiau buvo priimtas sprendimas, kad kraują turi ruošti kraujo centrai, o ligoninių kraujo bankai saugoti kraujo atsargas, vadinasi, buvo realių kraujo poreikio paskaičiavimų. Dabar ligoninės pradėjo investuoti į savo kraujo centrus, juose automatiniu būdu imti net po 2 eritrocitų dozes iš vieno donoro.

Pikčiausia, kad ligoninėje nepaaiškina apie šias procedūras, dažnai donoras tik po fakto pradeda ieškoti informacijos, kas jam buvo padaryta ir kodėl jis net 6 mėnesius negali duoti kraujo.

Atgal