VISUOMENĖ
01 23. Gerovės valstybių samprata ir jų palyginimo galimybės
Arvydas Guogis
Mykolo Romerio universitetoViešojo administravimo katedros profesorius
Gerovės valstybės problematikai Vakarų literatūroje tebeskiriamas didelis dėmesys. Nors pastarųjų 20 metų globalizacijos ir liberalizmo puolimo fone daug kur Gerovės valstybei teko atsitraukti, jos pagrindai išliko nepakitę. Įdomu atlikti Vakarų literatūros apžvalgą apie Gerovės valstybių lyginimo būdus ir atskirus tų šalių atvejus.
„Gerovės valstybės“ samprata skirtingose šalyse turi šiek tiek kitokias prasmes:
1) Kaip idealus modelis. „Gerovės valstybė“ vertinama kaip idealus socialinės apsaugos modelis, kai valstybė prisiima atsakomybę už visapusišką ir universalų gerovės paslaugų suteikimą savo piliečiams.
2)Kaip valstybės suteikiamos gerovės paslaugos. Tokia samprata vadovaujamasi JAV.
3)Kaip socialinė apsauga. Daugelyje „Gerovės valstybių“, ypač - Vakarų Europoje ir Skandinavijoje socialine apsauga rūpinasi ne tik valstybė, bet ir nepriklausomos, savanoriškos ir autonomiškos viešųjų paslaugų teikėjos.
Lyginant Gerovės valstybių sistemas galima išskirti penkis skirtingus požiūrius:
4)Pagal politikos palyginimą, kai lyginamos sampratos, kuriomis vadovaujantis imamasi veiksmų. P. Flora ir A. Heidenheimeris, istoriškai palyginę Europos ir JAV Gerovės sistemų vystymąsi, priėjo išvados, kad Gerovės sistemos skirtingose šalyse dažnai vystosi panašiomis kryptimis.
5)Pagal „įeigos“ (indėlio) palyginimą. „Įeigą“ sudaro resursai, kurie patenka į gErovės sistemą. H. Wilensky savo darbe apie gerovės išlaidas atskleidžia, kad pagrindiniai gerovės sistemas nulemiantys veiksniai yra tų sistemų amžius ir gyventojų struktūra.
6)Pagal „išeigos“ palyginimą. Skirtingos šalys, kuriose teikiamos gerovės paslaugos, veikia pagal skirtingas taisykles ir struktūras. G. Esping-Andersenas tai aiškina organizacijų pobūdžiu ir specifinių paslaugų teikimu. Tokiu atveju skirtingos šalys užima skirtingas pozicijas.
7)Pagal operacijų palyginimą. Tai daroma detaliai vertinant išmokų ir paslaugų operacijas – ką jos atlieka, kaip už jas yra apmokama ir kas jas organizuoja.
8)Pagal gautų rezultatų palyginimą. Taip yra įvertinama ne tai, kas buvo ketinta pasiekti ar kokio pobūdžio buvo procesas, bet ar žmonės ‚turėjo iš to naudos“. „Luxembourg Income Study“ yra būtent tokio pobūdžio darbas, kai pagal rezultatų pasiekimą yra įvertinamos ir palyginamos skirtingų šalių socialinės apsaugos sistemos.
Jungtinė Karalystė: daugiau teorijos negu praktikos
Didžiosios Britanijos Gerovės valstybė pasižymi trimis svarbiausiais elementais:
1)Minimalių standartų garantijomis, įskaitant minimalias pajamas,
2)Socialine apsauga saugumo pažeidimo atvejais,
3)Paslaugų suteikimu pakankamai gerame lygyje.
Tokia socialinė politika turėtų atitikti „institucinės Gerovės valstybės“ politiką pagal Beveridžo principus, kurios esmę sudaro socialinė apsauga ir gerovės paslaugų suteikimas vadovaujantis teisės principu. Tačiau praktikoje Jungtinės Karalystės socialinė gerovė yra tolima tokiam idealui, nes jos socialinė apsauga yra žemo lygio, o gerovės paslaugos yra griežtai ribojamos. Didžioji Britanija, nors ir turėdama kai kuriuos „institucinio modelio“ elementus, vis tik yra ryškiausia liberalaus-marginalinio modelio valstybė Europoje (kartu su Airija).
Socialinė gerovė Jungtinėje Karalystėje yra administruojama trijose šakose – Nacionalinėje Sveikatos tarnyboje (National Health Service), Socialinių paslaugų programoje (Social Services Program) ir Pensijų paslaugų programoje (Pensions Services Program). Paskutinės gerovės sistemos reformos Didžiojoje Britanijoje prasidėjo 1997 metais pradedant Naujojo kurso programą. Leiboristų partija stengėsi padidinti darbo vietų skaičių užtikrinant paramą tiems, kurie aktyviai stengėsi įsidarbinti. Tai atitinka „workfare“ sistemos idealą. Leiboristai taip pat įvedė mokesčių lengvatas mažai uždirbantiems darbuotojams. Paskutinė Gerovės reforma D. Britanijoje yra 2007 metų Gerovės aktas. Aktu užtikrinamos išmokos nedarbo ir paramos atvejais, taip pat papildomos ir pajamomis paremtos išmokos.
Prancūzija: solidarumas ir įterptis
Pirmajame Prancūzijos Socialinės apsaugos įstatymo straipsnyje yra paskelbta, kad socialinė apsauga Prancūzijoje remiasi solidarumo principu. Šis principas yra naudojamas įvairiomis prasmėmis. Iš pirmo žvilgsnio, ši idėja siejasi su kooperatyvine tarpusavio parama. Kai kurie autoriai solidarumo terminą naudoja tarpusavio pagalbos grupių (draugijų) veiklai apibūdinti ir pabrėžia, kad gyventojai, kurie yra apdrausti pagal nacionalines schemas (les assures sociaux) turi prisidėti lygiais pagrindais prie sistemos. Kiti autoriai pabrėžia, kad solidarumo ryšiai yra paremti tarpusavio priklausomybe. Tokiame kontekste solidarumas suprantamas kaip bendras veikimas, remiantis tarpusavio atsakomybe ir „dalinantis rizika“. „Nacionalinio solidarumo“ siekis isplėtė solidarumo sampratą sukuriant „regime general“ sveikatos ir socialinėje apsaugoje. Pradedant 20-o amžiaus aštuntuoju dešimtmečiu šis solidarumo siekis buvo papildytas „įterpties“ priemonėmis socialinės atskirties grupėms. Žymiausia tokio „tinklo“ priemone tapo Revenu Minimum d‘Insertion (RMI), kuri buvo įvesta 1988 metais ir sujungė pagrindines išmokas su asmeniniais kontraktais „socialinei įterpčiai“. Pastaraisiais metais didesnis dėmesys buvo skiriamas „aktyviam solidarumui“, kuris pabrėžia individualią bedarbių atsakomybę. Gerovės sistema Prancūzijoje yra paremta socialinio draudimo, šeimos ir pensijų išmokomis. Socialinės apsaugos biudžetas nėra oficialaus Prancūzijos biudžeto dalis, o įmokos į jį priklauso nuo darbuotojų uždarbio. Nors 1970-ųjų metų viduryje pradėjo augti šio biudžeto deficitas, amžių sandūroje jis buvo beveiki visiškai likviduotas.
Prancūzijos Gerovės sistema yra kompleksinė ir palyginus brangiai kainuojanti. Pastaraisiais metais joje buvo akcentuojama išlaidų kontrolė vartojant terminą „socialinio tinklo spraga“ (le trou de la secu). Pagrindinės Prancūzijos socialinės sistemos sritys yra ne priklausomybė ir nedarbas, bet pensijos. Labai brangiai kainuojanti, tačiau kartu ir labai efektyvi yra Prancūzijos sveikatos apsauga, kuri pastaruoju metu labiau orientuojasi į nuo rinkos priklausomas paslaugas (la medicine liberale). Prancūzijos socialinį modelį galima apibrėžti kaip korporatyvinį-konservatyvų.
Ispanija: Pietų Europos modelis
Šiuolaikinės Ispanijos gerovės politika ir tai, ką pripažįstame kaip Ispanijos Gerovės valstybę, labai priklausė nuo pasikeitimų, kurie įvyko po diktatoriaus Francisko Franko mirties 1975 metais. Posūkis į demokratiją Ispaniją dalinai atitraukė nuo bismarkinio Gerovės modelio ir priartino prie Šiaurės Gerovės modelio. Po Franko mirties Ispanija praėjo dvigubą modernizaciją – politinės demokratijos ir ekonomikos.Vis tiktai, šeimos vaidmuo ir tradicijos visuomenėje tebeturi didžiulę įtaką gerovės programoms. Jeigu Ispaniją palygintume su Graikija ir Pietų Italija, tai klientelizmo Ispanijoje yra gerokai mažiau, tačiau kai kurios jo apraiškos ir didesnė sistemos fragmentacija leidžia priskirti Ispaniją Pietų Europos korporatyviniam-klientelistiniam modeliui, kuris turi nemažų skirtumų nuo Prancūzijos ar Vokietijos korporatyvinio – konservatyvaus modelio. Tai - socialinio draudimo socialinės apsaugos modelis, besiremiantis socialine partneryste darbo rinkoje ir socialinėje politikoje bei katalikiška socialine subsidiarumo samprata. Politinis prioritetas suteikiamas pensijoms ir universaliai, labai socializuotai sveikatos apsaugai. Vis tiktai, kitose srityse valstybės vaidmuo suteikiant gerovę išlieka silpnas, akivaizdus nesugebėjimas šalyje kovoti su ikimoderniu partiniu patronažu ir klientelizmu. Iki 2008-2011 metų ekonominės krizės šalis sprendė problemą – ar siekti ekonominio, ar socialinio efektyvumo. Pastaroji krizė, kai nedarbas šoktelėjo iki 21 proc. ir susitraukė Ispanijos eksporto rinkos, nusvėrė „svarstyklių lėkštę“ ekonominio efektyvumo siekimo kryptimi. Akivaizdu, kad artimiausiais metais Ispanijai teks spręsti įsisenėjusią viešųjų finansų krizės problemą, nes valstybei gresia nemokumo problema ir skolinimosi sąlygų pablogėjimas. Tačiau Ispanijos situacija dar toli gražu nėra pasiekusi Graikijos situacijos lygio, kai Graikijai yra iškilusi visiškai reali valstybės bankroto grėsmė.
Atgal
.jpg)
