Kai 2018 metų spalio 14 dieną į Gelgaudiškio dvaro rūmus sugrįžo bajorų Koidelių šeimos porceliano kavinukas, paženklintas senuoju giminės herbu (1789 m.), ta žinia didžiai nustebino ne tik vietinius 

 Šiais, Lietuvos Respublikos Seimo paskelbtais Žirgo metais, kiekvienas šalies pilietis turėtų bent vieną vakarą paskirti savo bendrystės nuotykių su Arklių – Žirgų dvikinke prisiminimams.

Keistos, tos paskutinės vasaros dienos – plaukia tuščios, tylios, tarsi nerangūs bevėjai debesys.

 Keistos, tos paskutinės vasaros dienos – plaukia tuščios, tylios, tarsi nerangūs bevėjai debesys.

 Lietuvių literatūros klasikas VincasMickevičius – Krėvė  parašė apysaką „Raganiuje“, esantys novelės

ar neverta ši asmenybė paminklo Vilniuje? 

 Šią, jubiliejinių Vilnius metų saulėtą liepos savaitę, dar kartą, kaip ir lemtingais praeito amžiaus devyniasdešimtaisiais, prabilo legendinis Geležinis Vilkas – visas jų pulkas, skelbiantis pasauliui apie ryžtingų, drąsių žmonių sostinę.

Ištuštėjusioje savaitgalyje (birželio 18d.) Pylimo gatvėje ( Lietuvos žydų bendruomenės salėje, Pylimo g.4, Vilnius), pro atvirus langus sklido smuiko ir fortepiono garsai. 

 Matyt, Vilniaus įkūrimo legendoje minima Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino taurų medžioklė vyko sengirėje, kur  ir dabar, jos dalyje, žaliuoja seniausias 

Elenos  Červinskienėsatsiminimųknyga „Silpnųjų jėga“ išleista pavėluotai. 

 Apetitas kyla bevalgant! Šis visiems žinomas dėsnis galioja ir kitose vartojimo sferose, pvz., gyvename nuolatinių stresų būklėje, tačiau to maža – kasdien minkome, verdame, kramsnojame naujus “iššūkius”.

Lietuvos vakarų krašto dainų šventė – tai tradicija, kuri šiame krašte bene didžiausia ir skaitlingiausia dalyviais, menanti turtingą ir prasmingą Lietuvos Dainų švenčių vyksmą

Viena pagrindinių žmogaus prigimtinių teisių – laisvė. Kai imiesi aiškintis šio žodžio, sąvokos reikšmę, kilmę, istorines interpretacijas, pasijauti esąs kryžkelėje 

UNESCO būstinėje Paryžiuje Lietuva išrinkta UNESCO nelegalaus kultūros vertybių įvežimo, išvežimo ir nuosavybės teisės perdavimo uždraudimo priemonių konvencijos pagalbinio komiteto nare.

 Jūrinių Paplūdimių Kurortai (JPK) maloniai kviečia XXI-ojo amžiaus įtampų nustekentus pasaulio piliečius į smėlio gulyklas, kur, užmerkus elektroninių ekranų nuvargintas akis, kartu su dar tūkstančiais mielų nuogalių, ramiai snūduriuojama, belaukiant kol ateis metas rikiuotis pietautojų, vakarieniautojų eilėse.

 Kai klaidžioju po Vilniaus Žvėryną, kaip po realybės paveikslų dėlionę, ta gamtos, medinės architektūros bei savitos „žvėrynietiškos“ buities mozaika, regai kuria visą XX amžiaus meno reiškinių užuominų galeriją.

Tarp teatrologo Juliaus Lozoraičio mikrorecenzijų kažkada perskaičiau, kad „jeigu teatre vanduo yra tik kaip vanduo, tai čia jau garantuotas požymis, kad čia jau ne visai teatras.“

Tadas Daugirdas (1852-1919), enciklopedijose pirmiausia pristatomas kaip archeologas, tačiau jis visa savo esybe buvo dailininkas, kurį prigimtinė vizualinio intelekto galia pakvietė, įgalino sėkmingai darbuotis įvairiose kultūros sferose.

Mūsų laikas toks dinamiškas, kas dieną įvyksta kas nors nepaprasto. Nespėji susivokti, o jau užverčia naujais įvykiais. Į Vilniaus Senąjį teatrą suvažiavo Lietuvos mokykliniai teatrai – respublikinis „Aitvarų“ festivalis. 

 Kai buvodami Druskininkuose susiruošiame į “Lynų kelio” padangę, ten, aukštai, turime tik septynias minutes apsižvalgymui. Bendrakeleivių (“orlaivyje” 10 vietų) galvos sukiojasi, akys laksto, foto priemonės fiksuoja bažnyčios bokštą, Nemuną, Meilės salą, artėjančią Slidinėjimo areną.