2012m birželio 16d giminės, kupreliškiečiai, aplinkinių ir tolimesnių parapijų žmonės šventė šviesios atminties kan. Juozo Tumo-Vaižganto giminaičio, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko kurso draugo, kun. Aleksandro Papučkos 35-ąsias mirties metines. Kai pažvelgi į aukščiau minėtų žmonių gyvenimus, pamatai, kad jie panašūs kaip du vandens lašai.

  Antras pagal rangą asmuo Vatikane pirmadienį apkaltino apie nutekintų dokumentų skandalą nuolat pranešančią žiniasklaidą bandymu imituoti rašytoją Deną Brauną (Dan Brown) ir teigė, kad skandalas - tai velnio bandymas destabilizuoti Romos katalikų bažnyčią.

Keliaudamas iš Panevėžio ir artėdamas prie Kupiškio negali nepastebėti dauboje pasislėpusio ir vinguriuojančio Lėvens slėnio. Aukštumoje, skardžio pačioje viršūnėje Dangun kyla baltas šv. Domininko bažnyčios bokštas.

Sekmadienį visoje Lietuvoje švenčiamos Sekminės, užbaigiančios Velykų laikotarpį, minint Šv. Dvasios atsiuntimą apaštalams.

Spėjus kiek atvėsti Kovo 11-osios aistroms, kupinoms džiaugsmingai skambančių tautiškos giesmės žodžių bei uolumu trykštančių šūkių šalies sostinės gatvėse ar šventiško sutikimo jaukiame namų ratelyje, galima prisiminti ir tuos žmones, kurių valios ir sąmoningumo dėka buvo priimtas Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo aktas, nes tautoms ir valstybėms nepriklausomybę iškovoja ne medžiai ar uolos, o valingi bei sąmoningi laisvų žmonių veiksmai

Panašūs ir giminingi vardai:Stanislav, Stanislavas, Stasius, Stasys, Stasas, būkit pasveikinti ir palaiminti taip pat!

Mokslas ir/ar religija?   „Mokslas ir religija neturi nieko bendra“, „religija yra pažangos stabdys“, „tikėjimas ir protas yra nesuderinami ir tarpusavyje nieko bendra neturintys dalykai“. Turbūt daugelis iš mūsų savo kolegų, bendrakursių, draugų ir artimų giminaičių būreliuose girdime ir minime šiuos skambius teiginius, atėjusius iš jau nelengvai atmenamų Švietimo sąjūdžio laikų. Taip, Švietimo intelektualinis ir politinis sąjūdis, užgimęs XVII–XVIII amžiaus Prancūzijoje skelbė „kilnius“ „laisvės, lygybės ir brolybės“ idealus ir užsimojo padaryti nei daug, nei mažai, o nubrėžti aiškią ir sunkiai sugriaunamą sieną tarp šių fundamentalių gyvenimo sferų: tikėjimo ir proto, universiteto ir Bažnyčios, mokyklos ir vietinės kaimo parapijos. Visuomenės švietimo prerogatyva  iš bažnyčios turėjo pereiti pasaulietinei valstybei. Turbūt ir tūlas mūsų bičiulis nustebęs kilsteli antakius, iš mūsų išgirdęs, jog šie du tikrovės fenomenai ne tik turi akivaizdžių sąsajų, bet ir yra glaudžiai susiję.

2012 m. kovo 23 –24 d. Vilniuje, Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) patalpose (Pilies g. Nr. 8) vyko Akademijos XXII suvažiavimas, skirtas Katalikų akademijos 90-mečiui. Suvažiavimas pradėtas šv. Mišiomis Šv. Jonų bažnyčioje, kurias aukojo kardinolas Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis, vyskupas Jonas Boruta SJ (pasakęs pamokslą) ir dr. kun. Vidmantas Šimkūnas SJ. Suvažiavimas pradėtas invokacija (LKMA centro valdybos narys, akademikas vysk. J. Boruta SJ). LKMA centro valdybos pirmininkas akademikas Paulius Subačius pateikė Centro valdybos ataskaitą, Revizijos komisijos pirmininkas akademikas Bronius Grigelionis perskaitė Revizijos komisijos pranešimą.

Galima būtų pagalvoti, kad atidesnis visuomenės ir apžvalgininkų žvilgsnis į Rusijos stačiatikių bažnyčią (RSB) nukrypo dėl jų Velykų, šiemet švenčiamų savaite vėliau negu katalikų. Bet jeigu taip ir atsitiko, tai kalti patys jos hierarchai, pritraukę žiniasklaidos susidomėjimą keistais pareiškimais, veiksmais ir netgi pikantiškomis detalėmis. Jau seniai sklandė gandai, kad, kaip 2009-aisiais rašė dvasinę akademiją baigęs dvasininkas Vladimiras Gundiajevas, daugiau kaip prieš trejus metus tapęs Maskvos ir visos Rusijos patriarchu Kirilu, metropolito Nikodimo svitoje 1969-aisiais išvyko į Prahą, vos 23-ejų metų jau būdamas KGB agentas, kurio agentūrinis slapyvardis buvo „Michailovas“. Tų pačių metų pradžioje Rusijos spauda rašė, kad savo turtus patriarchas susikrovė ne visai švariais būdais. Rusijoje keletą metų netilo skandalas dėl nelegalios cigarečių ir alkoholio prekybos, kuria buvo kaltinamas Kirilas ir jo vadovaujama Maskvos patriarchato Viešųjų ryšių tarnyba. Teigiama, kad praėjusiame dešimtmetyje šios tarnybos įkurtas labdaros fondas kaip tariamą humanitarinę pagalbą įvežė milijonus pakelių neapmokestintų cigarečių. Per vienuolynų sandėlius jos plaukė į rinką ir taip esą davė didelės naudos Stačiatikių bažnyčiai. Kilus skandalui, Kirilas buvo nušalintas nuo humanitarinės pagalbos reikalų. Tačiau į valdžią atėjus V. Putinui šios nuodėmės buvo užglaistytos.

Popiežius Benediktas XVI savo pamoksle Velykų sekmadienį primygtinai ragino siekti taikos, stabilumo ir religijos laisvės pasaulyje. 

  Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus sveikinimo žodis 2012 m. šv. Velykų – Viešpaties Prisikėlimo iškilmių iškilmės proga

1924 m. Jonas Tamošiūnas (1904–1973) iš gimtojo Naujasodės kaimo (Rokiškio apskritis, Salų parapija, Kamajų valsčius) išvažiavo į Kretingos pranciškonų vienuolyną. Dirbo durininku, vėliau zakristijonu. 1926 m. įstojo į noviciatą, kurį atliko Vokietijoje. 1927 m. priėmė vienuolinę profesiją. Tapęs vienuoliu Mykolu OFM dirbo ekonomu, net provincijolo sekretoriumi. 1971 m. vyskupas Julijonas Steponavičius tėvą Mykolą Tamošiūną OFM įšventino į kunigus. Palaidotas Kretingos parapijos kapinėse prie savo motinos kapo.

Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis sako, kad kelyje į Prisikėlimą ir susitikimą su Dievu nuskaidrina ne pati kančia, bet meilė - Jėzaus kryžiuje nėra neapykantos, o tik meilė ir pasitikėjimas, stipresni už mirtį.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos pasirodymas man buvo netikėtas ir lyg gaivus oro gurkšnis netikrumo apsuptyje. Turėjau garbės „gyvai“ susipažinti ir perduoti kitam tą originalų pirmąjį numerį, pažymėtą 1972 m. kovo 19-osios – šv. Juozapo dienos – data... Tada nežinojau to ypatingo leidinio informacijos pateikėjų, teksto rinkėjų, redaktorių. Bet šis leidinys kėlė nenusakomą pasididžiavimą ir pagarbią baimę dėl išsakytos tiesos ir misijos didingumo bei trapumo.

Kun. Feliksas Ereminas (1890 01 07–1915 05 16–1962 10 27)gimė Gadunavo parapijoje (Telšių raj.) (pastebėtina, kad kartais randama neteisingai parašyta kunigo pavardė –Jaraminas ar Jareminas). Mokėsi Alsėdžių pradžios mokykloje, 1907 m. baigė Palangos progimnaziją. Žinoma, kad Maskvoje yra studijavęs mediciną ir baigęs kelis kursus. Jį itin jaudino kraujas, tad studijų teko atsisakyti. Negalėdamas gydyti žmogaus kūno, pasirinko gydyti jo dvasią. Studijavo Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune ir1915 m. baigė.

Paveldosaugininkų teigimu, didžiausią pavojų kilnojamosioms ir nekilnojamosioms sakralinėms vertybėms kelia daugelyje šalies bažnyčių užsilikusi pasenusi elektros instaliacija ir priešgaisrinės apsaugos priemonių stygius.

Gerb. Žemaičių vyskupijos dvasiškijai, Praėjusiųjų metų vasario 16 dieną įvyko svarbiausias Lietuvos politiškojo gyvenimo aktas: tautos atstovybė, vykindama tautos valią, paskelbė atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytiną Lietuvos Valstybę, atskyrus ją nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Iki 1849 m. Utenos parapija priklausė Vilniaus vyskupijos Kupiškio dekanatui, 1849-1926 m. – Žemaičių vyskupijos Utenos dekanatui, nuo 1926 m. – Panevėžio vyskupijos Utenos dekanatui.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) mecenavimo – fundatorystės pradžia galima laikyti Gedimino laikus, kada buvo statomos pirmosios vienuolių dominikonų ir pranciškonų bažnyčios, o prie jų - vienuolynai. Ši tradicija tęsėsi vėlesniais Lietuvos valdovų ir didikų laikais. Buvo skiriama žemė ne tik sakralinių pastatų statybai, bet ir lėšos jų meniniams įrenginiams, aprūpinant liturginiais reikmenimis, meno vertybėmis.