Skapiškio (Kupiškio r.) miestelyje esanti sodyba ir ten kaupiama ukrainistika (veikia paroda „Pažintis su Ukrainos kultūra“) bei Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio vardo įamžinimas sulaukia dėmesio iš mokinių, miestelio gyventojų bei atvykstančių svečių (apie tai rašyta ir „Lietuvos aido“ puslapiuose).

Birželio 11 dienos 6 valanda ryto... Saulė, pasislėpusi po plaukiančiais debesimis, pasitinka beskubančius Lentvario pradinės mokyklos dieninės sporto - meninės stovyklos 41 moksleivį (daugiausiai iš socialiai remtinų šeimų) bei juos lydinčius mokytojus, susiruošusius kelionei į Palangą.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba (toliau – Migracijos valdyba) ragina vasaros keliautojus pasitikrinti turimų asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančių dokumentų galiojimo laiką – neapdairieji gali patirti nemalonumų ir finansinių nuostolių kelionei dar neprasidėjus.

Todėl belieka paveldo specialistams palinkėti susitvarkyti ir Lankupiuose, kaip tą puikiai yra padarę ne vienoje Lietuvos vietovėje.

Karklę būtų galima laikyti puošniausiu gintarėliu mūsų iš dalies monotoniško Baltijos pajūrio vėriny. Tai kuršių etnografinis ir buvęs vienas  ilgiausių žvejų kaimų pajūryje.

2013 m. gruodžio 28 d. Panevėžio žygeiviai keliavo 1863 m. sukilimą menančiomis vietovėmis link Kauno. Pirmiausia aplankyta Kazokų kaime (Panevėžio r.) Lietuvos savanorio Povilo Lukšio (1886-1919) gimtoji vieta.

Gražią ir jaukią vietą pasirinko, netoliese dar vienas žemaičių perliukas – smėlio atabradais padabintas Germantas, o Dubinio upelio krante stūkso Džiugo piliakalnis.

Žvelgiant į Lietuvos žemėlapį, akį patraukia išsikišimas pietinėje jos dalyje mažas lopinėlis – “Lietuvos ašara”, kuri rymo Baltarusijos apsuptyje. Jis turtingas savo praeitimi, graži gamta, nuoširdus čia gyvenantis žmonės.

Žemaitijoje lankytinų vietų ne viena dešimtis, o kelionėje jau antra savaitė. Nutolsta Žemaičių Kalvarija, kurioje mokėsi Daukantas su Valančiumi, pora dešimčių Kryžiaus kelio stočių, apie kurias maldininkai vis dar pavaikščioja keliais.

Taip sako tik ką iš Ukrainos lietuvių draugijų susitikimo, organizuoto Lietuvos Respublikos ambasadoje Kijeve (Buslivska g. 21) š.m. lapkričio viduryje   sugrįžęs Vinicos lietuvių istorijos ir kultūros centro „Sakalas“ pirmininkas Vasilijus Sugakas.

Lapkričio 16 d. devintojo žygio, skirto 1863m. sukilimo 150-osioms metinėms paminėti, dalyviai vyko iš Panevėžio link Kupiškio rajono. Pirmasis sustojimas buvo po didžiuliu ąžuolu Kakūnų kaime, netoli Karsakiškio, Panevėžio rajone. Čia stovi paminklinis akmuo, skirtas Z.Sierakausko ir A.Mackevičiaus vadovaujamų būrių 1863m. balandžio 26 dienos kautynėms atminti. Kalbėjo žygio vadovas Algimantas Stalilionis, kraštotyrininkas Bronislovas Mažylis.

Neprivažiavę Šaukėnų, pro vartus įriedame į buvusio Gorskių dvaro parką, dabar saugomą psichiatrinę ligoninę. Kol kas įvažiuojame ne kaip pacientai, bent mums taip atrodo. Rūmai ir dvaro pastatai gana paprasti, kolchozų laikais silikatiniais gaminiais šiek tiek apgadinti, kai kurie statiniai restauruoti.

Keliaujant į Baltarusiją ekskursijos vadovė papasakojo ir apie pravažiuojamus Medininkus ir čia gyvenusius  įžymius žmones. Medininkų kaimas Vilniaus rajone minimas nuo XIII a., o XIV – XVII a. čia buvo miestas, bet XVIII a. sunyko, dabar jame gyvena apie 500 gyventojų.

Keliaujant į Baltarusiją ekskursijos vadovė papasakojo ir apie pravažiuojamus Medininkus ir čia gyvenusius  įžymius žmones. Medininkų kaimas Vilniaus rajone minimas nuo XIII a., o XIV – XVII a. čia buvo miestas, bet XVIII a. sunyko, dabar jame gyvena apie 500 gyventojų.

Apraminus lenkų dvarininkų maištus, kai kurie dar buvo susilėkę į Varviškę kurti Viduriniąją Lietuvą, bet greitai per Nemuną buvo išspirti Lenkijon. Užaugo jų vaikai ir anūkai, tad nėra ko stebėtis, kad iki šių dienų dar vyksta importinės inspiracijos dėl gatvių keliakalbių pavadinimų, egzaminų interpretacijų mokyklose, siekis valstybės įstaigose klijentus aptarnauti ir lenkų kalba bei kitokie „prajovai“ arba mūsų valstybėje tęsiasi nebaudžiamas ramybės drumstimas ir tolerancija „po tomašewski“. Gegužinės lenkų dvarininkų laikus teprimena senosiose kapinaitėse ir apleisti antkapiai.

Rugsėjis. Dar lapai ant šakelių laikosi, bet jau aptilo paežerės ir poilsiavietės, į tuštėjančias mokyklas sulėkė skardžiabalsiai, orūs tėveliai nenuilstamu darbu toliau kelia valstybės ir Seimo gerovę.

Ežeras susiformavo prieš 2300 m išsiveržus milžiniškam bazaltinės lavos kiekiui. Todėl apylinkėse gausu fantastiškiausių vulkaninių formų, lavos stulpų ir bestogių angų. Važiuojame per žemės drebėjimų ir ugnikalnių kraštą su karštomis versmėmis, ugnikalnių krateriais. Prie Muvatno ežero aplankome lavos suformuotus labirintus, grožimės ežero vandens paukščiais.

Paskutinį spalio savaitgalį žygeiviai, jų draugai rinkosi Skirsnemunėje (Jurbarko r.), ten vyko tradicinis „Vėlinių žygis“. Ten vykdami, keliautojai iš Panevėžio, Pasvalio  pakeliui sustojo Vilkijoje (Kauno r.), aplankė Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejų.

Arkliai laikomi dėl gražumo, jei susižaloja - atiduoda į mėsos kombinatą. Jais naudojasi turistai. Jeigu kas nors arklį išveža už Islandijos ribų, atgal jo neįsileidžia, toks yra vyriausybės įstatymas.

Perskridę visą Europą laimingai nusileidome Reikjaviko tarptautiniame oro uoste Keflavike. Tai paslaptingoji geizerių šalis – Islandija! Islandija - sala šiaurės Atlanto vandenyne prie šiaurės poliaračio.