Išniro gluosnis iš vakarinio būvio. Po tylos uostu atodūsius pakasus nurimo rūko jūra. *** Šakotos vėtros per aukštą lają ritas. Ant žievės laiptų lietus suklupęs krito bučiuoti žemei kojų.

Šešėli, sėskis Kieno tu, poete, prisipažink geruoju? Benžameno. Tuomet laikyk mane nelabuoju. Himnai šviesai, kiekvienas tegul veika savo Baudžiavą kaip jūrą. Sutuoktinės senatvės Pasako. Šešėliai jauni. Virškinamas Naivumas kaip subuvimas. Tikyba - tai mano Apiera. Kur senatvė persekiojama. Politinės ir ekonominės Sutuoktinės. Orkestruotas lagaminas. Kur nukrito efemeriškos tvarkos mandarinas?

O prieš mane sustingęs laikas Be rytdienos, be ateities, Kažkur nublokš bevalis vėjas, Nepaisant virpulio širdies.

Man dabar sunku išgavo mirtis žaizdas, randai paberti. O kaip gyventi regint aukščiau šiek tiek nei skliautas?.. *** Varna sulesta juodžiausią naktį guodžia suaustos plunksnos žibuoklės pasijuokia lyg spalvos būtų girnom. ***

Debesis ošia po mano rūko vartais. Tik akustika sugėrė baltų skliauto grotų virštonius.

Senatvės lapai beveik nešlama tylai, tik vėtros žaizdai, o mudu nešam žiedą, tą patį, tiksintį.

Trūkis samanose ir ikrų krytis pragys po oro kalnais. *** Ak, kuri vaga, klaidų noragais versta, gali būt tiesi? *** Dideliam kalne viena vyšnelė drįsta baltai boluoti.

Kontūras matos, gražus kvatoja rūmas. O ko tu liūdi? *** Žodžiai glaustosi, prie žodžių šlovė limpa kažkada girdėta.

Tavo žvilgsnis ramus, susikaupęs Švelnūs bruožai sustingę veide, Tavo rankos – jos tiek daug parašė, Kad netilptų žmogaus glėbyje.

Mes esam didžio Dievo giminės, visatos emblema dulkėtoj nišoj. Juodos imperijos gudrus pasiuntinys Mums gali įsakus paskelbti priešų.

Įsiūbuok pilį, spenelis rytoj taure pavirs bučiniuos.

 Miniatiūriniai gedulo eilėraščiai iš būsimos Aldonos Gustas knygos „Tu man nemiręs“, skirtos vyro rašytojo Georgo Holmsteno atminimui. Jų vestuvės įvyko 1952 08 26, vyro mirties diena – 2010 07 21.   padovanok man iš anapus obuolį   virš debesų norėčiau medį pasodinti su tavim

Akmenų skiemuo žolynų alėjoje žaliai sapnuoja. * * *   Nejučia jutau - esu sau šiurpas ir pretenzingas.

Skandinu aušrą išsigandęs ne sapno, tik prabudimo. *** Išjaustas oras nesutilpo į žybsnį aiškesnio manęs.

Nauji laikai, kitų vaikų ateitis, tik dangus tas pats.